pakilti

Sveiki atvykę į šią erdvę!

Esu Ilona Tamošiūnienė, šio puslapio kūrėja, sertifikuota koučingo specialistė (Professional Coach ICU), lektorė, knygos “Drąsa gyventi” autorė. Nuo 2013 metų vedu seminarus, paskaitas, dirbu individualiai, konsultuoju savęs pažinimo ir saviugdos temomis.

Jei prieš keletą metų man kas nors būtų pasakęs, kad pakeisiu profesiją, skaitysiu paskaitas didelėms auditorijoms, dalyvausiu TV laidose ir išleisiu knygą, būčiau tik ironiškai nusišypsojusi. Ekonominis išsilavinimas, penkiolika metų marketingo sferoje niekaip nežadėjo tokių permainų.

Tačiau po ištikusios gyvenimo griūties ėmiau ieškoti atsakymų į klausimus “Kodėl mano gyvenime taip įvyko? Kas aš esu ir vardan ko gyvenu?” O atsakymų paieška atvedė į kelią, kuriame įvyko didžiosios asmeninės transformacijos.

Neįkainojamos žinios, žmogaus psichologinių modelių suvokimas, stiprios vidinės transformacijos – visa tai ir dar daugiau išsinešiau iš daugiau nei 2000 valandų trukusio asmeninio darbo pas transformacinių programų autorių J. Micharevą. Dešimtys seminarų ir perskaitytų knygų, džun juan čigongo (seniausios Kinijoje žmogaus vystymosi sistemos) praktikos, ritmologijos metodo studijos, profesionalios koučingo studijos – visa tai padėjo man giliai pažinti save, rasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus, atkurti vidinę atramą ir išdrįsti gyventi savo gyvenimą.

Ir šiandien ne iš knygų ar svetimų teorijų žinau:

  • kaip pakeisti profesiją ir imtis naujos veiklos, kai tau jau seniai ne „-niolika“ ir nebeturi jokio pagrindo po kojomis,
  • ką reiškia pradėti viską iš naujo,
  • kaip išgyventi griūtis (verslo, santykių) ir nepalūžti,
  • kaip atkurti pasitikėjimą savimi ir vėl pradėti save vertinti,
  • kaip atlaikyti pokyčių diktuojamą stresą,
  • kaip bijoti, bet priimti sprendimus ir eiti savo keliu,
  • kaip atlaikyti aplinkos pasipriešinimą ir nesupratimą,
  • kaip nustoti ieškoti meilės ir supratimo išorėje ir atrasti tai savyje…

“Laba diena, Ilona. Tik nesenai Jus atradau. Esu nuoširdžiai maloniai nustebus. Linkiu Jums sėkmės šiame kelyje ir tęskite tai, ką pradėjote. Nuo vaikystės domiuosi ezoterika, saviugda, esu labai imli įvairiems tokio tipo mokymams, knygoms, seminarams ir t.t. Švelniai tariant – NUSTEBINOT, dar taip blaiviai mąstančios ir tvirtą savo kelią turinčios moters neteko sutikt ar skaityt, labiausia stebina tai, kad Jūs lietuvė, atrodytų tik užsienyje įmanomi tokie perlai. Paprasta, aišku. Linkiu tęsti ir stiprinti tai, ką darote, nes ir taip pakanka pseudo guru ir pseudo dvasinio nušvitimo bendruomenių, kur žmonės žaidžia savęs atradimą ar dvasingumą. Iš visos širdies dar kartą linkiu SĖKMĖS!”

Kviečiu susipažinti pirmajame mano vaizdo įraše 🙂

Jeigu norite užduoti klausimą, spauskite nuorodą ir užpildykite formą >>>

AČIŪ! 

Dar daugiau mano istorijos…(tiems, kuriems dar norisi skaityti 🙂 )

Mano gyvenimo istorija prasidėjo taip, kaip ir daugelio. Pirmuoju oro gurkšniu, pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu. Nieko tokio, ko nepatyrė dauguma. Daug „negalima“, dar daugiau „reikia“ ir vienas kitas „noriu“.

„Noriu būti mokytoja“, – svajojau apkabinusi pliušinį meškutį, kuris leisdavosi mokomas, kai niekas nematydavo. Bet kiti žinojo geriau, kad būti mokytoja nėra perspektyvu. REIKIA rimtos profesijos. „Noriu būti chirurge ir gelbėti žmonių gyvybes“, – svajojo dar tebegyvenanti manyje maža mergaitė. „Argi čia tau? Ne moteriška profesija, oi ne. REIKIA normalios moteriškos profesijos.“ Ir tokia atsirado. Mano kartos žmonės tikriausiai prisimena tuo metu labai prestižinę profesiją – prekių žinovas. Tai va, tuo keliu man ir buvo liepta (o aš ir sutikau) eiti ir net parūpinta išankstinė darbo vieta, žadėjusi milžiniškas perspektyvas, privilegijas bei šviesią ateitį. Tad atsisakyti viso to dėl vaikiškų norų atrodė daugiau nei kvaila. Štai taip žingsnis po žingsnio ir iš viso lioviausi ko nors norėti ir svajoti. Nepagalvokit, kad tuo metu labai skausmingai tai išgyvenau. Tikrai ne. Net nesipriešinau, tiesiog sutikau su visais „taip reikia“, nes tada atrodė, kad kito pasirinkimo neturiu. Pasipriešinimo laikas jau buvo praėjęs.

Ir taip mano gyvenimas tapo kaip visų šios planetos gyventojų. Toks, kaip turi būti, niekuo neišskirtinis. Universitetas, įgyta “prestižą pametusi” specialybė (mat pirmaisiais studijų metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prekybos fakultetas buvo pakeistas į ekonomikos, specialybė panaikinta, o šviesios ateities vizija virto miglotu paveikslu), vyras, vaikas, darbas, buitis, ateities planai. Taip ir gyvenau – kaip visi normalūs žmonės. Tačiau vieną gražią dieną suvokiau stovinti savo gyvenimo griuvėsiuose. Žiūrėjau į aplink besivoliojančias nuolaužas ir bandžiau suprasti „ką daryti dabar?“ Atsakymo nebuvo, nes visa tai, ką iki šiol žinojau, kuo tikėjau ir kuo gyvenau, pasirodė esą nieko vertas šiukšlynas, išsprogdinęs visą gyvenimą į smulkius šipulius. Tai, kas buvo mano gyvenimas, tiesiog sugriuvo tiesiogine šių žodžių prasme. Per labai trumpą laiką. Tam tereikėjo mažiau nei šešių mėnesių. Grėsminga diagnozė, žlugęs verslas, išsiskyrimas, mamos mirtis, absoliuti finansinė duobė ir dar daugybė smulkesnių nemalonumų užgriuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Dabar žinau, kaip pati ėjau link to ir kad ėjau ne vienus metus, bet tuomet viską mačiau būtent taip: per pusę metų sugriuvo viskas, ką stačiau, kūriau ir kuo gyvenau. Ir visa tai vožtelėjo su tokia jėga, kurią atlaikyti tuo metu, rodės, misija neįmanoma. Visi bandymai save įtikinti, kad „kiekviena pabaiga – tai ko nors naujo pradžia“, kad „kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos“, buvo beviltiškai tuščias užsiėmimas, o paguodos pilni žodžiai „viskas bus gerai“ tik dar labiau didino skausmą. Kai tau jau seniai ne „-niolika“ ir viskas, ką darei, kuo tikėjai, ką žinojai, pasirodo esant nieko verta, neteisinga, ne taip… pati mintis apie „pradėti viską nuo pradžių“ atrodė kraupi ir neįgyvendinama. Kaip gali viską pradėti nuo pradžių, jeigu nebeliko pagrindo nei po kojomis, nei išorinio, nei vidinio? O pradėti teko.

Ir pradėjau ieškoti – atsakymų, sprendimų, variantų. Pradėjau ieškoti kelio į gyvenimą. Pradėjau iš naujo mokytis gyventi. Pradėjau iš naujo mokytis šypsotis, norėti, mylėti, pasitikėti, jausti, mąstyti, elgtis… Teko pradėti VISKĄ iš naujo. Kelias buvo labai nelengvas (tiesa, niekas niekada man ir nežadėjo lengvo ir rožių žiedlapiais nubarstyto vieškelio). Be to, ir kito pasirinkimo nelabai turėjau. Tad teko sukaupti jėgų likučius ir pradėti. Ypatingas laikotarpis buvo, kai aiškiai suvokiau, kad tol, kol nepasikeisiu pati, niekas nepasikeis ir nebus sukurta. Patikėkit, iš naujo kurti save, kai ant nosies penkta dešimtis – reikalas ne pats lengviausias.

Ech, kaip tada norėjau, kad viskas įvyktų „vienas ir du“ principu, spragtelėjus pirštais ar lydekai paliepus. Tačiau teko išmokti „kantrybės ir dar kartą kantrybės“. Ne, ne tos, kuri verčia kentėti tada, kai blogai, o tos, kuri stumia eiti pirmyn, kai nebegali eiti – tada ropoji keliais, o kai nebegali ir to – tiesiog šliauži. Mat pokyčiams atkakliai priešinosi ne vieną dešimtmetį kauptos tiesos, įsitikinimai ir žinojimai. Bet vieną dieną jie pradėjo tirpti, o jų vietą palengva užėmė nauji dalykai, naujos tiesos, nauji matymai, nauji potyriai. Išmėginau dešimtis praktikų, technikų, metodų. Knygos, seminarai, mokymai. Ėjau ten, kur žadėjo, kad dvi dienos – ir bus tau laimė. Ėmiau tai, kur buvo parašyta „stebuklingas metodas“. Blaškiausi tol, kol vieną dieną gyvenimas atvedė mane ten, kur niekas nieko nežadėjo, o tiesiog darė tai, ką turėjo daryti. Buvo neįprasta. Jokios euforijos, jokių pažadų, tik griežtas mokytojo žvilgsnis ir iš koto verčiančios tiesos apie tave, tavo gyvenimą, tavo įsitikinimus ir logiką, kuri ir atvedė tave ten, kur esi. Skaudėjo, bet tas skausmas buvo kitoks, dvelkiantis kažkokiu neapčiuopiamu naujumu. Lyg kiekvieną vakarą mirtum ir kiekvieną rytą pabustum truputį kitokia.

Kad būtų aiškiau, iš kokios pelkės man reikėjo kapstytis, tenka grįžti į praeitį, kurioje žodžius „aš tave myliu“ pirmą kartą išgirdau jau studijuodama. Ir juos pasakė vyras, už kurio vėliau ir ištekėjau. Iki tol aš net neįsivaizdavau, kad mane kas nors gali mylėti, juk visada buvau problemiškas vaikas, gadinantis kitiems sveikatą, nervus ir gyvenimą. Nežinojau ir to, kad mylėti galiu aš. Meilė man tebuvo žodis iš pasakos – nepažįstamas, bet viliojantis ir dėl to dar labiau bauginantis, o žmogus, pasakęs „aš tave myliu“, – lyg ateivis iš kitos planetos, niekaip negalintis suvokti mano tariamų žodžių „aš nemoku mylėti, aš nežinau, kas tai yra“. Bet tokia buvo mano senoji tiesa, todėl teko susipažinti su meile ir pažadinti ją – meilę sau, žmonėms, pasauliui.

Taip jau viskas susidėliojo, kad kadaise galėjau būti pristatoma psichologijos studentams kaip pavyzdinis aukos įsikūnijimas. Žodžiai „neverta, niekam nereikalinga, išduota, palikta, bejėgė, nieko nesugebanti, nepakankamai gera, negraži, neprotinga, nevisavertė…“ pastiprinti pačiais įvairiausiais epitetais, kurių viešai net negali įgarsinti, – štai taip kadaise aš galvojau apie save. Skundžiausi, gailėjau savęs nelaimingos, inkščiau, bambėjau, kaltinau kitus, pykau ant pasaulio už neteisybę… na, ką jau čia ir pridursi – visi aukos simptomai fontanais tryško ir liejosi laisvai. Oi, kaip sunku buvo atsisveikinti su šiuo rinkiniu ir liautis būti auka. Pavyko!

Ir dar viena istorija, su kuria teko susitikti akis į akį. Turiu prisipažinti – iš prigimties esu bailė. Na, Kūrėjas pajuokavo ir sudėjo į mane, atrodytų, visiškai nederančius dalykus – bailumą ir norą būti matomai. Tai štai, teko derinti ir šias stygas. Tiesiog įsivaizduokite…

Viena pusė: štai tokia vidinės baimės stingdoma suaugusi moteris vieną dieną aiškiai suvokia, kad ta veikla, kuria ji užsiima, neteikia nei pasitenkinimo, nei naudos – greičiau atvirkščiai. Kuo dar galėtų užsiimti, net neįsivaizduoja, bet iš gilių pasąmonės klodų ištraukia tylius vaikystės prisiminimus, kai likusi namie viena, niekam nematant, ji susodindavo ant lovos dvi lėles ir pliušinį meškiną, ką nors jiems pasakodavo, mokydavo juos, bendraudavo su jais įsivaizduodama, kaip jie ištempę ausis jos klausosi, geria kiekvieną žodį. Ir tomis akimirkomis ji persikeldavo į kitą pasaulį, pilną įdomybių, spalvų, kvapų ir pojūčių. Į pasaulį, kuriame ji buvo reikalinga, mylima, svarbi ir naudinga, kuriame ji galėjo būti savimi. Atsiskleidęs aiškus vidinis žinojimas, kuriuo keliu eiti, pastiprinamas mokytojo žodžiais: „Tu turi dirbti su žmonėmis, tavyje tai yra, tai tau duota.“

Ir štai ta pusė kaktomuša susiduria su prigimtiniu bailumu, kurį dar stiprina vaikystės baimė būti išjuoktai ir noras būti nematomai. Nuo mažumės buvau „apvali“, todėl puikiai žinau, ką reiškia patyčios. Teoriškai su tokiu rinkiniu turėjau vengti pavienių žmonių ir slėptis nuo jų (ką sėkmingai ir darydavau), todėl noras būti lektore, vesti seminarus, dirbti su žmonėmis atrodė kaip ligonio kliedesiai. Be to, tuo metu neturėjau nei tinkamo išsilavinimo, nei reikalingų žinių. Apie tai, kad parašysiu knygą ar kalbėsiu prieš dideles auditorijas, net nesvajojau. Tada reikėjo pasirinkti: arba dar kartą palaidoti savo svajones, arba pradėti jų siekti. Bet ta viduryje kambario stovinti mergaitė atkakliai kvietė eiti ten, kur dainuoja širdis. Ir aš nusekiau paskui ją. Su visu bailumu ir noru būti nematoma. Žadindama drąsą ir mokydamasi vis naujų dalykų. Jeigu sudėčiau visą laiką, skirtą mokymuisi, išeitų, kad baigiau dar vieną universitetą – praktinį, paremtą tikrais išgyvenimais, išjaustą kiekviena kūno ląstele.

Dabar aš aiškiai suvokiu, kad, nepaisant visų mano katastrofų, gyvenimas mane mylėjo visą laiką. Gyvenimas, likimas, visata ar Dievas – aš nežinau, bet buvo nuolatinis pojūtis, kad esi vedama ten, kur ir turi būti. Tereikia pasitikėti ir leistis vedamai. Ir to teko išmokti.

Ar dabar jau galiu sakyti, kad viską moku ir viską žinau? Jokiu būdu. Kaip sakoma: kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tad ir mokymosi procesas yra nesibaigiantis. Vis giliau ir plačiau, su naujais įdomiais atradimais, nauju matymu, naujomis spalvomis.

To prieš dešimt metų  buvusio žmogaus – amžinai kuo nors nepatenkinto, kaltinančio visą pasaulį, reiškiančio pretenzijas, norinčio patikti ir visiems įtikti, pamiršusio save, užsiimančio širdžiai nemiela veikla, gailinčio savęs, tai yra nelaimingo, – nebėra. Kitos vertybės, kiti siekiai, kitos mintys, kitas pasaulio suvokimas – tai ne vienų metų kelias, kuriuo ir eita, ir ropota, ir šliaužta. Nubalnoti keliai, kraujuojančios žaizdos, paieškos ir atradimai. Ir tas žodžiais neišreiškiamas vidinio pilnumo pojūtis, kai suvoki, kad viskas yra tavyje, kad tavo pasaulis prasideda tavo širdyje, kai iš naujo, tarytum dėlionę, kuri save ir savo gyvenimą, o palengva ryškėjantis paveikslas kviečia eiti tik pirmyn.

Šiandien man patinka gyventi. AŠ MYLIU GYVENIMĄ. Ir esu LAIMINGA. Šiandien aš gyvenu tą gyvenimą, apie kurį svajojau prieš keletą metų, kai svarbiausi tikslai buvo atrasti vidinę ramybę, susitaikyti su savimi, pradėti širdžiai mielą veiklą. Ir aš tai padariau. Todėl ir vėl sau keliu naujų tikslų, einu su jais į pasimatymą.

Kadaise galvojau, kad esu bloga mama, bet dabar žinau – esu pati nuostabiausia mama savo dukrai. Kadaise galvojau, kad su manim kažkas negerai kaip su moterimi, bet padariau pauzę, susidraugavau su vienatve, išsigydžiau žaizdas ir dabar žinau, kad esu pati nuostabiausia moteris. Kadaise bijojau atsiverti žmonėms ir vilkėjau ledo karalienės rūbą, o dabar žinau – jis neapsaugo nuo skausmo, todėl išmokau būti nuoširdi ir tikra. Kadaise galvojau, kad mano nesėkmės reiškia, jog esu bloga, bet dabar žinau, kad mano nesėkmės – tai neįkainojama patirtis ir žinios.

Manyje sudėta viskas: ir pliusas, ir minusas, ir nulis; ir geltona, ir mėlyna, ir žalia, kuri gaunama sumaišius geltoną ir mėlyną. Galiu ir nuoširdžiai raudoti bažnyčioje, ir atimti paskutinį kąsnį. Esu ir griežta, ir švelni. Rimta ir padūkusi. Ir dar kažkuo per vidurį. Esu ir ta, kuri gali pagydyti, ir ta, kuriai reikia pagyti. Ir ta, kuri tai stebi iš šalies. Ta, kuri gali ignoruoti jausmus ir žūtbūt siekti savo, bet ir ta, kurią lengva sužeisti. Ir dar esu kažkuo per vidurį. Turinti ir stiprybių, ir silpnybių. Ir dar tų pusių, su kuriomis dabar dirba. Yra dalykų, kuriuos darau teisingai, yra ir dalykų, kurių man reikia išmokti. Tiesiog vieną dieną priėmiau ir apkabinau visa tai, ką aptikau savyje. Ir tapo daug lengviau susitikti su nemaloniais dalykais, pamatyti juos, priimti ir juose įžvelgti galimybes. Išlaisvėjo kvėpavimas ir atsirado pasirinkimas. Ir tai aš vadinu „turėti stuburą“.

Nueitas kelias – sunkus, pilnas iššūkių ir atradimų, neįkainojamos patirties ir kvapą gniaužiančių įžvalgų, besidriekiantis į begalybę ir neturintis pabaigos. Ir niekas kitas už mane juo negalėtų praeiti. Taigi ir Tu turi savo kelią, kuriuo gali eiti tik Tu. Tad eik. Juk tai ir yra GYVENIMAS.

Na, o savo pasakojimą baigsiu kadaise parašytais sakiniais:

Gyvenimas jai atsiuntė audringą rytą, ir jis išsitėškė į veidą hamletišku klausimu: „Būti ar Nebūti? Neapsikentęs žaibuojančios tylos, klausimas pasitraukė, palikdamas pažadą sugrįžti.

Gyvenimas jai atsiuntė lietingą dieną, ir ji ištryško pursluose besimaivančiu klausimu: „Būti ar Nebūti?“ Keistai žvilgtelėjęs į lietaus šnarėjime skęstantį nedrąsų „Būti…“, klausimas nušlepsėjo balomis tolyn.

Gyvenimas jai atsiuntė vėsų vakarą, ir jis raudonu saulėlydžiu palietė širdį. „Būti ar Nebūti?“ – konvulsiškai žiopčiojo klausimas, nykdamas tvirtame „Būti…“ drauge su paskutiniais vakarą glostančiais saulės spinduliais.

Gyvenimas jai atsiuntė spindinčią naktį, ir ji pakvietė šokti žvaigždes. „AŠ ESU…“ Įsižiebė tamsiame dangaus skliaute žiburėlis. „AŠ ESU…“ Vvirpėjo žvaigždynas, skleisdamas Gyvenimo melodiją. „AŠ ESU…“, – pasakė ji, apkabindama dangų.

“Pagalvojusi apie tave visada prisimenu dvi akimirkas. Pirma: kažkada garsiai ištariau ‘niekada nesakyk niekada’, į ką tu atitarei – ‘nes vos pasakai ‘niekada’, tai būna ir kada, ir ne vieną kartą’. Anuomet tai labai prajuokino, o vėliau ‘niekada nesakyk niekada, nes bus ir kada ir ne vieną kartą’ tapo nebedalomu sakiniu. Antra: sustojus prie tavo namų, pakvietei užeiti arbatos. Atsisakiau, nes skubėjau namo. Bet tas skubėjimas baigėsi tuo, jog mes dvi valandas žvarbų žiemos vakarą prasėdėjom mašinoj ir negalėjom liautis kalbėjusios apie žmogaus sugebėjimus pačiam sau krėsti šunybes. Dar niekad nepavyko su tavimi pasikalbėt apie madas ar kotletų kepimą, už tai apie prasmės paieškas, žmogaus kelius ir klystkelius, sąmonę ir pasąmonę, neuronus ir sinapses esam praplepėjusios ne valandą ir ne dvi. Ne tiek jau daug žmonių, su kuriais gali žaisti minčių šachmatus – tam gabios tik gyvenimo aplamdytos, stiprios ir smalsios asmenybės. Ilona, esi graži ir elegantiška moteris, bet tikrasis tavo žavesys anaiptol ne paviršiuje: tu gilių vandenų žuvis. O šiandieniniam įvairiausio plauko guru pilname pasaulyje ypatingai vertinu tave už blaivų ir sveiką požiūrį į pasaulį. Už smalsų ir nerimstantį protą. Už kuklumą ir paprastumą. Vaiva.”

Susisiekti su manimi galite:

  • el.paštu ilona.tamosiuniene@108studija.lt
  • telefonu +370 624 66482
  • arba užpildydami žemiau esančią formą.

Jūsų vardas (*)

El.paštas (*)

Laiško tema

Jūsų mintys, klausimai, komentarai

*Privalomi laukai