pakilti

Prasmės paieškose

„Mano gyvenimas griuvo ne kartą ir net ne du… Taip buvo tada, kai sužinojau, kad Kalėdų Senelis – tai tik graži pasaka. Taip buvo ir tada, kai geriausia draugė visiems išpasakojo slapčiausius mano sielos polėkius. Ir kai mano vyras pasakė: „Aš noriu skirtis…“ Po kiekvienos tokios griūties man užtekdavo jėgų atsistoti ir eiti toliau. Kiekvieną kartą surasdavau vis naują prasmę, dėl kurios buvo verta gyventi. Bet vieną dieną po dar vienos gyvenimo staigmenos, kuri sugriovė mano gyvenimą su visais pamatais, sėdėjau draugų namo terasoje ir pati nepajutau, kaip garsiai pasakiau: „O kokia dabar prasmė gyventi?” Taip...

Skaityti daugiau

Teigiamos neigiamos emocijos

Mūsų gyvenimas iš esmės yra panašus į vėrinį, suvertą iš įsitikinimų ir vertinimų: gerai-blogai, galima-negalima, reikia-nereikia, pozityvu-negatyvu ir panašiai. Dažnai tai būna kraštutinumų rinkinys ir abejotinas pasirinkimas iš dviejų variantų - “arba…arba”. O tikrasis pasirinkimas tuo tarpu gyvena per vidurį. Panašiai kaip tarp juodos ir baltos spalvų yra daugybė pilkos spalvos atspalvių. Taip ir su emocijomis. Kažkada kažkas mums pasakė, kad negalima pykti – reikia šypsotis, negalima liūdėti – reikia džiaugtis, berniukams negalima verkti (juk tikri vyrai neverkia…), mergaitės turi būti švelnios…ir kitų daugybė įvairiausių “reikia”. Ir mes tuo patikėjom. Patikėjom, kad būdami tokiais, kokiais “reikia”...

Skaityti daugiau

Apie

a

Gyvenimas jai atsiuntė audringą rytą, išsitėškusį į veidą hamletišku klausimu “Būti ar Nebūti?”. Neapsikentęs žaibuojančios tylos, klausimas pasitraukė, palikdamas pažadą sugrįžti. Gyvenimas jai atsiuntė lietingą dieną, ištryškusią pursluose besimaivančiu klausimu “Būti ar Nebūti?”. Keistai žvilgtelėjęs į lietaus šnarėjime skęstanti nedrąsų “Būti…”, klausimas nušlepsėjo balomis tolyn. Gyvenimas jai atsiuntė vėsų vakarą, raudonu saulėlydžiu palietusį širdį. “Būti ar Nebūti?” – konvulsiškai žiopčiojo klausimas, išnykdamas tvirtame “Būti…” drauge su paskutiniais vakarą glostančiais saulės spinduliais. Gyvenimas jai atsiuntė spindinčią naktį, pakvietusią šokiui žvaigždes. “AŠ ESU…” Įsižiebė tamsiam dangaus skliaute žiburėlis. “AŠ ESU…” Suvirpėjo žvaigždynas, paskleisdamas Gyvenimo melodiją. “AŠ ESU…”,- pasakė ji, apkabindama...

Skaityti daugiau

-1-

Jūs niekada manęs neprašėte papasakoti savo istorijos. O aš taip mėgau tai daryti. Man atrodė, kad kalbėdama apie tai, aš rasiu sprendimą. Kažkur giliai gyveno viltis, kad į mano gyvenimą ateis kažkas, kas mokės ištaisyti visas mano klaidas ir pakeisti tai, ko aš nebegalėjau pakeisti pati. Gailėjau savęs. Kiti manęs gailėjo ne mažiau už mane pačią. Dar kiti tyliai galvojo, kad esu absoliuti idiotė. Buvo tokių, kurie tą patį galvojo garsiai.  Jūs nutraukėte tą istoriją klausimu “O kas pasikeis, jeigu tu tai papasakosi šimtas penkiasdešimtąjį kartą? Man įdomiau tai, kas yra dabar, o ne tai,...

Skaityti daugiau

-2-

Kelias namo. Vingiuotas ir ilgas. Daug aplinkkelių, sankryžų, klystkelių. Kaip pasakoje: į kairę pasuksi – nežinia, kas nutiks, į dešinę pasuksi – kažką sutiksi, o gal ir nesutiksi, eisi pirmyn – ir kas žino, kas ten tavęs laukia, eisi atgal – ups…atsiprašome, techninė klaida, šio varianto pasirinkimų sąraše nėra. Taip ir tenka rinktis tarp vienos nežinios ir kitos nežinios. O namo norisi. Bandau įsiklausyti į tą tylų balselį, kuris viduje vis dar labai atsargiai pataria, į kurią pusę reikėtų eiti. Nemoku jo girdėti ir kartais matyt blogai jį suprantu, bet susivokiu tik prasibrovus per brūzgynus,...

Skaityti daugiau

-3-

Lietumi verkiantis rytas tėškėsi į veidą hamletišku klausimu “Būti ar nebūti?”. Klausimas negąsdino. Jis atrodė vietoje ir laiku. To ryto balose ir prasidėjo mano Kelias… Ėjau gatvėmis, pilnomis bejausmių veidų. Dangus verkė, bandydamas prakalbinti mano Širdį, bet ji beviltiškai atkakliai tylėjo. Atrodė, kad papilkėjusiomis miesto gatvėmis klaidžiojau visa amžinybę. Ėjau nežinodama kur, ieškojau nežinodama ko. Pavargusi užklydau į nuošalią kavinukę. Pabūti. Išmąstyti. Girdėjau kiekvieną žodį, kuris sklido iš netoliese sėdinčių žmonių. Vien tik žodžiai, žodžiai, žodžiai. Įrodantys kiekvieno svarbumą, parodantys kiekvieno žinias, užkeliantys ant pjedestalo arba numetantys į purviną balą. Žodžiai, griaunantys tylą. Žodžiai, sukeliantys šypseną ar...

Skaityti daugiau

-4-

“Pradėsim viską nuo pradžių…” Ši mintis nenutildama skambėjo visoje erdvėje. Kai tau jau toli gražu ne “-niolika” metų, pradėti viską iš naujo atrodė beveik neįmanoma. Nuo ko pradėti? Ką pradėti? Ir ką iš naujo? Supratau, kad iš naujo teks pradėti viską. Absoliučiai viską. Kur bepažiūrėsi, ten ir iš naujo. Vienintelė stabiliai išlikusi mano gyvenimo dalis buvo tik mano vaikas. Ir daugiau nieko. Nesugalvodama nuo ko pradėti, nejučiomis įstrigau gailestyje. Gailestyje sau. Gailėjau visko, ko tik įmanoma buvo gailėti. Liūdesys ir skausmas tapo įprastu gyvenimo reiškiniu. Žudanti trijulė apraizgė kiekvieną akimirką. Savigaila, skausmas ir liūdesys. Jei kas...

Skaityti daugiau

Asmeninės sesijos

a

Proin gravida nibh vel velit auctor aliquet. Aenean sollicitudin, lorem quis bibendum auctor, nisi elit consequat ipsum, nec sagittis sem nibh id elit. Duis sed odio sit amet nibh vulputate cursus a sit amet mauris. Morbi accumsan ipsum velit. Nam nec tellus a odio tincidunt auctor a ornare odio. Sed non mauris vitae erat auctor eu in elit. Class aptent taciti sociosqu ad litora torquent per conubia nostra, per inceptos himenaeos. Mauris in erat justo. Nullam ac urna eu felis dapibus condim entum sit amet a augue. Sed non neque elit. Sed ut imperdiet...

Skaityti daugiau