pakilti

Pažinti save. Kam to reikia?

Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau taip, kaip gyvenau, net nekeldama klausimo apie savęs pažinimą. Jeigu prieš dešimt metų kas būtų paklausęs, ar pažįstu save, būčiau tik tyliai pakikenus iš tokio “nebrandaus” klausimo. Kaip galima nepažinti savęs? Aišku, kad pažįstu, kas per klausimas. Tačiau vieną dieną paaiškėjo, kad visas mano žinojimas ir pažinojimas tebuvo vienas didelis spektaklis, išorė ir istorijos, kuriose iš tikrųjų manęs net nebuvo. Na, kaip ir buvau, bet ne aš, o visi tie vaidmenys ir etiketės, sukauptos nuo vaikystės, atributai ir “žaisliukai”, žadėję laimingą gyvenimą. Apie tai labai gražiai rašo budizmo Mokytojas Sogyal Rinpoche: “Mes...

Skaityti daugiau

Konfliktai: priežastys ir sprendimai

a

Konfliktai – natūrali žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvieną dieną mes susiduriame su situacijomis, kurios gali pavirsti mažesniu ar didesniu konfliktu. Ko gero, pažįstate žmonių, kuriems konfliktai patinka ir jie nepraleidžia progos sudalyvauti juose, o jeigu aplinka nemesteli akivaizdžios progos, jie būtinai atranda net ir menkiausią priežastį pakonfliktuoti. Žinote ir tokių žmonių, kurie karštligiškai stengiasi neįsivelti į jokius konfliktus ir tiesiog bėga nuo jų, manydami, kad konfliktas – didžiausias blogis. Vyrauja nuomonė, kad konfliktai yra blogai. Bet ar tikrai taip yra? Jeigu pasižiūrėsime atidžiau, kiekviename konflikte galima atrasti ir teigiamų dalykų. Iš esmės, konfliktas – tai terpė, kurioje...

Skaityti daugiau

AR AŠ TAU PATINKU?

AR AŠ TAU PATINKU? Tai – nebylus klausimas, kurį ištransliuojame sutiktam žmogui dar nepratarę nei žodžio. Mes norime patikti kitiems. Ir tai yra normalu iki tol, kol šis klausimas netampa svarbiausia mūsų gyvenimo dalimi, dėl kurios paaukojame savo norus, svajones, siekius. Paaukojame tai, kas mums iš tiesų yra svarbu. Vardan to, kad mus priimtų ir mylėtų. Mes gimstame tyri, švarūs, vientisi. Ateiname į šį pasaulį išmokti savo pamokų, išgyventi tam tikrų patirčių. Augdami skirtingose šeimose, skirtingomis sąlygomis, mes išmokstame, kokiais turime būti, kaip turime elgtis, kad mus mylėtų. Kiekvienas draudimas, kiekvienas “negalima”, kiekvienas “geri vaikai taip nesielgia” skaldo...

Skaityti daugiau

Prasmės paieškose

„Mano gyvenimas griuvo ne kartą ir net ne du… Taip buvo tada, kai sužinojau, kad Kalėdų Senelis – tai tik graži pasaka. Taip buvo ir tada, kai geriausia draugė visiems išpasakojo slapčiausius mano sielos polėkius. Ir kai mano vyras pasakė: „Aš noriu skirtis…“ Po kiekvienos tokios griūties man užtekdavo jėgų atsistoti ir eiti toliau. Kiekvieną kartą surasdavau vis naują prasmę, dėl kurios buvo verta gyventi. Bet vieną dieną po dar vienos gyvenimo staigmenos, kuri sugriovė mano gyvenimą su visais pamatais, sėdėjau draugų namo terasoje ir pati nepajutau, kaip garsiai pasakiau: „O kokia dabar prasmė gyventi?” Taip...

Skaityti daugiau

Teigiamos neigiamos emocijos

Mūsų gyvenimas iš esmės yra panašus į vėrinį, suvertą iš įsitikinimų ir vertinimų: gerai-blogai, galima-negalima, reikia-nereikia, pozityvu-negatyvu ir panašiai. Dažnai tai būna kraštutinumų rinkinys ir abejotinas pasirinkimas iš dviejų variantų - “arba…arba”. O tikrasis pasirinkimas tuo tarpu gyvena per vidurį. Panašiai kaip tarp juodos ir baltos spalvų yra daugybė pilkos spalvos atspalvių. Taip ir su emocijomis. Kažkada kažkas mums pasakė, kad negalima pykti – reikia šypsotis, negalima liūdėti – reikia džiaugtis, berniukams negalima verkti (juk tikri vyrai neverkia…), mergaitės turi būti švelnios…ir kitų daugybė įvairiausių “reikia”. Ir mes tuo patikėjom. Patikėjom, kad būdami tokiais, kokiais “reikia”...

Skaityti daugiau

Apie

a

Gyvenimas jai atsiuntė audringą rytą, išsitėškusį į veidą hamletišku klausimu “Būti ar Nebūti?”. Neapsikentęs žaibuojančios tylos, klausimas pasitraukė, palikdamas pažadą sugrįžti. Gyvenimas jai atsiuntė lietingą dieną, ištryškusią pursluose besimaivančiu klausimu “Būti ar Nebūti?”. Keistai žvilgtelėjęs į lietaus šnarėjime skęstanti nedrąsų “Būti…”, klausimas nušlepsėjo balomis tolyn. Gyvenimas jai atsiuntė vėsų vakarą, raudonu saulėlydžiu palietusį širdį. “Būti ar Nebūti?” – konvulsiškai žiopčiojo klausimas, išnykdamas tvirtame “Būti…” drauge su paskutiniais vakarą glostančiais saulės spinduliais. Gyvenimas jai atsiuntė spindinčią naktį, pakvietusią šokiui žvaigždes. “AŠ ESU…” Įsižiebė tamsiam dangaus skliaute žiburėlis. “AŠ ESU…” Suvirpėjo žvaigždynas, paskleisdamas Gyvenimo melodiją. “AŠ ESU…”,- pasakė ji, apkabindama...

Skaityti daugiau

-1-

Jūs niekada manęs neprašėte papasakoti savo istorijos. O aš taip mėgau tai daryti. Man atrodė, kad kalbėdama apie tai, aš rasiu sprendimą. Kažkur giliai gyveno viltis, kad į mano gyvenimą ateis kažkas, kas mokės ištaisyti visas mano klaidas ir pakeisti tai, ko aš nebegalėjau pakeisti pati. Gailėjau savęs. Kiti manęs gailėjo ne mažiau už mane pačią. Dar kiti tyliai galvojo, kad esu absoliuti idiotė. Buvo tokių, kurie tą patį galvojo garsiai.  Jūs nutraukėte tą istoriją klausimu “O kas pasikeis, jeigu tu tai papasakosi šimtas penkiasdešimtąjį kartą? Man įdomiau tai, kas yra dabar, o ne tai,...

Skaityti daugiau