pakilti

Apie Kalėdas ir nekalėdinius stebuklus

Artėjant Kalėdoms, vis dažniau prašmėžuoja mintis, kad Kalėdos – tai stebuklų metas. Kaip ir reikia sutikti, juk šis laikas tikrai turi kažką ypatingo. Tačiau kuo dažniau girdžiu tą mintį, tuo stipriau galvoje dūzgia klausimas, o kur gi dingsta stebuklai po Kalėdų? Nejaugi juos išsineša Kalėdų senelis su savo elfais ar elniais? Taip ir matau, kaip sukrauna visus stebuklus į maišus, suverčia į roges ir išdarda nežinoma kryptimi. Netikite Kalėdų seneliu? Jums nepatinka žaisti? O kodėl?

Na, bet šį kartą ne apie žaidimus, o apie dingstančius stebuklus. Taigi, kaip pasirodė, niekas stebuklų neišgabena, labai sėkmingai juos praganome mes patys.

Kalbant šia tema, prisimenu vieną trumpą istoriją iš savo gyvenimo. Kažkada seniai, gal prieš aštuoneris metus, beieškodama atsakymo į klausimą “kodėl mano gyvenime taip įvyko ir už ką man visa tai?”, kažin kokiu tikrai stebuklingu būdu atsidūriau pas vieną tetutę, atvykusią iš svečios šalies, ir jos gerbėjų vadinamą “burtininke”. Paaiškinti, kaip atsidūriau, nebegalėčiau, bet labai gerai prisimenu tą pirmąjį susitikimą su “burtais”. Taigi, atsliūkinau visa nelaiminga, pasitiko mane labai miela moteris. Ir iš kart supratau – šitam žmogui papasakosiu viską ir dar daugiau. Įsitaisiusi minkštame krėsle ėmiau bėdavoti bei skųstis savo nelaimingu, nenusisekusiu gyvenimu. Tetutė stengėsi įdėmiai klausytis, vis linkčiojo galva, bet matyt kažkurią akimirką mano dejonių jai pasirodė daugoka, todėl tyliai ištarusi “eime”, žvaliai nužingsniavo link išėjimo. Kiek sutrikusi, bet suprasdama, kad kito pasirinkimo neturiu, nusekiau paskui ją ir aš. Išėjome į kiemą ir staiga ji manęs klausia “Ką tu matai?” Kelias akimirkas negalėjau patikėti, kad girdžiu tokį klausimą, bet atsitokėjusi ėmiau vardinti, ką tuo metu mačiau. Na ką, žmogau, gali pamatyti tradiciniame miesto kieme? Šaligatvis, gatvė, namai, keli praeiviai, močiutytė ant suolelio, ir tiek tų vaizdų. Ji dar kartą pakartojo klausimą “Ką tu matai?” Ką tuo metu apie ją ir visą šią iškylą galvojau aš, geriau neįgarsinsiu, bet jeigu švelniai – ėmiau pykti. Atėjau patarimo, recepto, kaip susitvarkyti gyvenimą ir ką daryti toliau, o sulaukiau tik idiotiško klausimo “Ką tu matai?” “Nieko nematau, tik tai, ką išvardinau”. Tetutė kelias akimirkas patylėjo ir ištarusi vieną sakinį “Tavo gyvenimas pradės keistis tada, kai tu tai pamatysi”, dingo už žaliai apsiblaususių namo durų. “Tai bent prisibūriau”, – pagalvojau aš ir dar nelaimingesnė patraukiau namo. Dienos ėjo, o klausimas taip ir liko nei suprastas, nei atsakytas, todėl paskubomis buvo užgrūstas į patį tolimiausią smegenų vingį.

Po šio susitikimo praėjus trims metams, žingsniuodama miško taku, aš staiga pamačiau “tai”.

Spėkit, ką gi aš pamačiau?

O pamačiau aš ryškų dangaus žydrumą. Švelniai vėjo glostomas medžių viršūnes. Tvirtus kamienus, susiliejusius su žeme. Minkštus samanų patalus. Padūkusias pakalnutes. Slėpynių žaidžiančias nepažįstamas raudonskruostes uogas. Ir tą akimirką kaip niekada aiškiai suvokiau, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo. Nes būtent šioje SAVAIME SUPRANTAMA istorijoje paskęsta nekalėdiniai stebuklai – tie, kurie ne tik per šventes.

Mmmm, šį rytą aš sveika ir žvali išlipau iš lovos – savaime suprantama.

Aš turiu darbą – savaime suprantama

Aš turiu namus ir maisto – savaime suprantama.

Vakare namie manęs laukia vyras (žmona) ar vaikai, arba visi drauge – savaime suprantama. O jeigu nelaukia, vadinasi, nemyli – och, kaip savaime suprantama.

Jis manimi privalo rūpintis – savaime suprantama, o kai nesirūpina, aš pykstu – ne mažiau savaime suprantama.

Jis turi ateiti ir padaryti mane laiminga – savaime suprantama, o jeigu nepadaro – man depresija – dar labiau savaime suprantama.

Ji privalo pasitikti mane garuojančia vakariene, tvarkingais namais, į lentynas sudėliotais vaikais – savaime suprantama. O jeigu ne – bloga ji žmona – absoliučiai savaime suprantama.

O kai viskas savaime suprantama, kuo besidžiaugsi, žmogau? Iš kur gi imsi tų nekalėdinių stebuklų? Ir belieka laukti sekančių Kalėdų…

Bet gyvenime nėra nieko savaime suprantamo. Mes tiesiog tai pamiršome ir nebemokame vertinti bei džiaugtis tais kasdieniniais stebuklais, kurie spiečiais dūzgia visai šalia ir nori būti pamatyti. Todėl labai noriu papildyti mintį, priskiriamą tai vienai, tai kitai garsenybei: “Jeigu nori turėti tai, ko niekada neturėjai, (papildymas) pradėk vertinti tai, ką jau turi, o tada būtinai pradėk daryti tai, ko niekada nedarei”.

Ir dar kartą dalinuosi tekstu, primenančiu, kad stebuklai prasideda nuo paprastų veiksmažodžių…

(O jeigu norite, kad ne tik žodžiai “pakutentų” paširdžius, įsijunkite J.Doga valsą ;))

MATYTI

Viską. Žiūrėti į pasaulį gudrios lapės žvilgsniu, gintarinėmis apuoko akimis, nepraleidžiant nieko ir nei vieno. Juk pasaulyje viskas netikėta ir laikina. Viena akimirka gali atimti viską. Be galimybės susigrąžinti. Bet gali ir tavo delne patalpinti visą pasaulį. O tai reiškia – pasitikti saulėtekius, būti su saulėlydžiais ir neduoti sau šanso ką nors praleisti…žiūrėti ir matyti savo gylį. Dangų. Mylimas akis.

GIRDĖTI

Klausyti ir išgirsti. Savo širdį. Kartais – šaltą proto balsą. Garsus už lango. Šio pasaulio gyvybę. Klausyti ir girdėti muziką. Jautrią pūgą, svetimą gražią ir ne visada suprantamą kalbą, katės murkimą…tylą ir begalybę. Klausyti ir girdėti.

KVĖPUOTI

Pilna krūtine. Pilna jėga. Mėgautis ant skruosto tirpstančios snaigės kvapu, skleidžiančiu vos juntamą liūdesio gaidą. Apgaubiančią. Kartais lengvai apgaunančią. Paliekančią. Kvėpuoti. Savimi. Brangiu ir mylimu.

TIKĖTI

Savo pasirinkimu. Savo žvaigžde. Neatsitiktiniais atsitiktinumais. Savo jėgomis. Net tada, kai nusvyra rankos. Ir tada, kai visas pasaulis, regis, atsisuka prieš tave. Net ir tada, kai viskas nugarma į prarają. Tikėti ir žinoti, kad tamsoje yra ištiesta tau ranka, padėsianti palikti “neįmanoma” pasaulį. Susitikimais, keičiančiais gyvenimą. Tuo, kad viską (beveik viską…) gali pakeisti ir ištaisyti – tinkamą akimirką, tinkamomis mintimis, atvira širdimi. Teisingumu.

MYLĖTI

Nes “mokėti mylėti – mokėti viską”. Mylėti jį ar ją. Save. Ir visą pasaulį. Kūrybą, meną, muzikos garsus ir gamtos šnabždesį. Savo angelą. Draugus. Mylėti gyvenimą, neskirstant jo į tai, kas tau patinka ir tai, ką privalai. Mylėti netikėtumus ir naujus posūkius. Ir kasdienines smulkmenas.

DOVANOTI

Nieko neprašant ir nelaukiant. Atiduoti daugiau, nei gauni. Dovanoti savo polėkį ir atradimus. Energiją. Savo pasitikėjimą. Šypsenas ir atvirumą. Žvilgsnius ir apkabinimus.

JAUSTI

Jokių pustonių, tik sodrias ryškias spalvas. Nuo iki. Jausti kūną ir kraują. Ir savo širdį. Žemę po kojomis. Ir sparnus už nugaros. Net skausmą, nes jis reiškia, kad tu gyveni.

SUPRASTI

Save ir savo pasaulį. Kad vienatvė – tai ne laisvės sinonimas. Kad gyvenimo tekmė gali nuplukdyti tave ne visai ten, kur norėjai. Kad tau lemta kažko pasiekti ir kartais teks pasipriešinti likimui. Kad gimimas – tai pirmasis žingsnis link mirties. Ir kad mirtis – tai ne pabaiga, o kažko naujo pradžia. Suprasti šalia esantį. Paslėptą potekstę, prasmę, reikšmę ir mažas užuominas, kuriose paslėpta esmė.

GYVENTI!

Stebuklų kasdienybėje!

Su meile, Ilona

P.S. O “burtininkė” buvo teisi. Tada, kai aš pamačiau “tai” ir atsisukau į gyvenimą veidu, jis pradėjo keistis.

P.P.S. Pasidalinkite komentaruose savo stebuklais! AČIŪŪŪŪŪŪ!


Sukurk savo gyvenimo stebuklą tęstinėje programoje “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”.

DAUGIAU INFORMACIJOS SUŽINOKITE ČIA >>>

Komentarai