pakilti

Atsakomybė: madinga idėja ir realybė

Dabar (ir ne tik dabar) daug ir visur kalbama apie atsakomybę. “Prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą!”, “Paimk gyvenimo vairą į savo rankas!”, “Tu esi savo gyvenimo kūrėjas!”, – tokie ir panašūs šūkiai skamba erdvėje, susijusioje su tobulėjančia saviugda. Ir taip, atsakomybė – neišvengiama tema kiekvienam, nusprendusiam pakeisti bent mažiausią savo gyvenimo dėlionės dalį. O jeigu bet kurio žmogaus paklausime: “Kas atsakingas už tavo gyvenimą?”, tuoj pat sulauksime atsakymo “Žinoma, kad aš”. Nes taip kažkur skaitėme, taip sako visi mokytojai ir guru. Nes taip reikia galvoti, nes dabar ši mintis “ant bangos”.

Bet kai pažiūrime giliau, labai dažnai tai tėra tuščiai skambantys žodžiai. Tai – skambi ir madinga idėja. O realybė rodo kiek kitokį filmuką apie atsakomybę. Pirmąją filmo seriją galėtumėm pavadinti “Man sekasi”. Ir šios dalies herojus, taip kaip ir visi mes, žino, kad jis atsakingas už savo gyvenimą. Šiame scenarijuje mūsų herojui sekasi, jis planuoja savo gyvenimą, žino, ko nori ir kur eina. Jis siekia ir pasiekia, jis kelia tikslus ir juos įgyvendina. Ir todėl drąsiai visiems tvirtina “Tai aš! Visa tai padariau aš! Aš atsakingas už šį gyvenimą!” Tačiau, vieną dieną, dėl niekam nežinomų priežasčių, mūsų herojus daro lemtingą veiksmą, nusinešantį į nebūtį visus jo pasiekimus, pasididžiavimo vertus medalius ir pjedestalą, ant kurio stovėjo. Ir tuomet galime stebėti antrąją filmo seriją, kurioje tas pats herojus, vis dar žinodamas teiginį “Aš atsakingas už savo gyvenimą” pradeda elgtis visiškai priešingai. Kaip tame pasakojime:

Ateina žmogelis pas Mokytoją ir skundžiasi, koks blogas jo gyvenimas ir kaip jam nesiseka.

– Mokytojau, – prašo žmogelis. – Paaiškink man, kodėl man taip nesiseka gyvenime?

O kas tau nesiseka? – paklausė Mokytojas.

Viskas man nesiseka, – atsakė žmogelis. – Na kad ir vakar – pavėlavau į darbą, vadovas išbarė mane ir dar baudą skyrė.

O kodėl tu pavėlavai? – vėl paklausė Mokytojas.

Kaip kodėl? Todėl, kad pakeliui į darbą buvo toks kamštis, kad įstrigau jame ilgam. Va todėl ir pavėlavau! – atsakė žmogelis ir dar pridūrė. – Aš juk nekaltas…

Aišku, – tarė Mokytojas. – Kas tau dar nesiseka?

Na, neseniai sudaužiau savo automobilį.

O kodėl taip įvyko, kaip tau atrodo?

Todėl, kad kelias buvo slidus. Staiga pašalo, o kelininkai nesutvarkė. O iš kur aš galėjau žinoti, kad ledas ant kelio? Aš juk to nežinojau…

Na, aišku, – šyptelėjo Mokytojas. – O gal dar kažkas nesiseka?

Na taip, dar man nepasisekė su žmona. Ji mane ėda ir ėda.

O tu nieko blogo nedarai ir neturi įtakos šiai situacijai?

Tai žinoma, kad ne. Aš juk nekaltas, kad mano žmonos toks bjaurus charakteris!

Viskas aišku, – pasakė Mokytojas lyg gydytojas, nustatęs ligoniui diagnozę.

Ir kas gi jums aišku? – paklausė žmogelis.

Aišku tai, kad dėl savo nesėkmių tu pirmiausiai kaltini aplinkybes ir todėl tau net nekyla mintis, kad tau savyje reikėtų kažką keisti. O tol, ko dėl savo poelgių tu nejauti atsakomybės ir ją linkęs suversti kitiems, tol tau ir nesiseks. Tau tiesiog patinka būti nelaimingu…

Realybėje su atsakomybe dažnai būna štai tokie reikalai: kai mums sekasi – atsakingi mes, bet jeigu tik nutinka kažkas ne pagal planą, ne taip, kaip tikėjomės – mes visada randame gaują kaltininkų išorėje. Arba dar kitaip: kai mums patinka tai, kas vyksta – tai mes, o kai nepatinka – tai jie…

Taigi, mes visi puikiai žinome, koks yra teisingas atsakymas, išmokome jį ir į klausimą “Kas atsakingas už tavo gyvenimą?” laukti kitokio atsakymo nei “Žinoma, aš”, neverta. Bet jeigu po klausimo padarysime pauzę ir leisime žmogui išsikalbėti, dažnai galime išgirsti kažką panašaus: “jeigu būtų kitos aplinkybės….jeigu jis nebūtų taip padaręs, to nebūčiau padariusi aš… jeigu ji kitaip elgtųsi… jeigu… jeigu… jeigu… o…. bet… tačiau…”. Ir paaiškėja, kad esu atsakingas už savo gyvenimą su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, o tai jau nėra atsakomybė. Deja.

Kodėl iš viso svarbus atsakomybės klausimas? Tol, kol mes ieškome priežasčių ir kaltininkų išorėje, mes, lyg akli kačiukai, nematome, ką darome ir ko nedarome patys, o kažką pakeisti savo gyvenime tampa “misija neįmanoma”. Lyg ir aišku – kai atsakomybę už savo gyvenimą pasiimi sau, gali pats kažką ir pakeisti. Bet… Jeigu tai – raktas į realius pokyčius, į kitą gyvenimą, kodėl gi taip sunku prisiimti atsakomybę? Ieškodama atsakymo į šį klausimą, perkračiau savo gyvenimą, stebėjau kitus žmones, analizavau įvairias situacijas ir vieną dieną atradau keletą aspektų, kurie nuolat praslysdavo pro šalį.

Pirmas dalykas – neprisiimti atsakomybės yra tiesiog patogiau. Todėl, jeigu iš tikrųjų norite kažką gyvenime pakeisti, pirmas darbas, kurį vertėtų atlikti – prisiimti visišką atsakomybę. “Bet, – sakysite jūs, – juk yra ir kiti žmonės, juk jie irgi daro įtaką man ir mano gyvenimui.” Taip, jūs absoliučiai teisūs. Yra kiti žmonės ir ne viskas priklauso tik nuo mūsų. Bet suversti atsakomybę kitiems mes jau puikiai mokame, todėl, norint kažką pakeisti, verta išmokti prisiimti atsakomybę sau. Taip palaipsniui atrandame pusiausvyrą tarp šių dalykų ir atskiriame savo atsakomybės dalį nuo kitų. Nes įprastai mes puolame į kraštutinumus – arba atsakingi kiti, arba už viską atsakingas esu aš. Pirmuoju atveju prarandame galimybę kažką pakeisti, antruoju atveju – atsakomybės už visą pasaulį našta užgula ant mūsų pečių nepakeliamu svoriu ir vieną dieną mes sakome “aš pavargau būti atsakinga už visus, aš daugiau taip nebenoriu”, ir lyg supuoklėse skrendame į kitą pusę – ten, kur atsakingi tampa visi kiti, o “aš tik pro šalį ėjau”.

Kitas aspektas, dėl kurio sunku prisiimti atsakomybę – mes supainiojame atsakomybę su kalte. Dedam lygybės ženklą tarp “aš atsakingas” ir “aš kaltas”. O jaustis kaltu nenori nei vienas šios planetos gyventojas, todėl ir nuo atsakomybės bėgame ristele.

Pamėginkime atskirti vieną nuo kito. Kaip ir visada – tai yra tik mano matymas ir suvokimas, nepretenduojantis į vienintelės tiesos titulą. Žinau tik tai, kad išnarpliojus šią galvoje gyvenančią painiavą, nukrito nuo pečių didelė našta, žymiai sumažėjo įtampa, atėjo daug suvokimų apie save ir pradėjau daryti tai, ko negalėjau padaryti, kol mazgas buvo neišpainiotas. Taigi…

Kas yra atsakomybė? Atsakomybė yra gryni faktai – ką ir kaip aš padariau ir ko nepadariau. Viskas. Tame daugiau nieko nėra. Jokių interpretacijų, jokių emocijų, jokių verkšlenimų – tik faktai. Bet kurioje situacijoje aš esu atsakinga už tai, ką aš galvoju, ką kalbu, kaip jaučiuosi ir ką darau (arba nedarau). Ir jeigu įvyko taip, kad situacija pasisuko ne ta kryptimi, kuria tikėjausi, aš galiu pakeisti ją, keisdama tik tai, kas priklauso nuo manęs. Tai – mano atsakomybė. Todėl verta žiūrėti tik į tą dalį, kurioje aš: galvoje sukau kažin kokias mintis, tariau tam tikrus žodžius, jaučiau tam tikras emocijas ir dariau konkrečius veiksmus. Ir čia labai svarbu pamiršti vieną klausimą “KAIP?”. Jokių “gerai – blogai”, “teisingai – neteisingai”, “kvailai – protingai” ir panašiai. Tai iškreipia realų paveikslą ir mes nebegalime pamatyti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Kol aš sakysiu, kad aš padariau viską “teisingai”, aš tiesiog nematysiu, ką dariau konkrečiai. Ir jeigu atsitiko taip, kad įvyko “pravalas”, verta pasižiūrėti – o kaip aš padariau, kad taip įvyko, nes matyti, kad “anas asilėlis neturi kompetencijos ir yra žioplas” aš jau moku, bet kol kas nemoku (ar nenoriu) matyti, kaip aš padariau, kad tas “asilėlis” atsirado mano kelyje. Kol nenorėsiu matyti savo atsakomybės, situacijos kartosis, nes pakeliui vėl ir vėl sutiksiu ir “asilų”, ir “žioplių”, ir “nemokšų”, ir šiaip “neteisingų” žmonių. Kol nepasiimsiu savo atsakomybės sau, nuolat atsiras tų, kurie mane skriaus, o tai reiškia, kad ir toliau kapstysiuos aukos pozicijoje. Tad, pasirinkimas paprastas. Kuo būti: AUKA ar AUTORIUMI?


NEDARAI, NES KAUSTO BAIMĖ? GALVOJE DŪZGIA MINTIS, KAD NEPAVYKS? JAUTI KALTĘ DĖL PRAEITIES NESĖKMIŲ? IŠSILAISVINK! Praktinis seminaras “BERMUDŲ TRIKAMPIS: emocijos, kurios įkalina” VILNIUJE >>>

Komentarai