pakilti

GYVENIMO EPIZODAI. MEILĖ SAU IR PYRAGĖLIAI.

Meilės sau tema, ko gero, galėtų užimti pirmaujančias pozicijas tarp kitų saviugdos temų. Ir tai džiugu, vadinasi, žmonės rūpinasi savimi ir savo gyvenimu. Tačiau gan dažnai (galbūt, net per dažnai) sutinku gan keistų meilės sau interpretacijų, kuriose kažkada labai sėkmingai klaidžiojau ir pati. Todėl dalinuos tekstu, kuris buvo įtrauktas į knygos “Drąsa gyventi” turinį. Skirtumas tik tas, kad šis tekstas – nepaliestas stebuklingos redaktorės rankos, na, ir dar kažkiek panaujintas.

Vieną dieną galėjau save pasveikinti atradus stebuklingą būdą išspręsti visus klausimus ir būti laiminga. Kad jau aplink visi tvirtino “mylėk save ir bus tau laimė”, nusprendžiau ir aš tai padaryti – pamilti save. Ir žinoma, pirmasis klausimas – kaip? Kaip viską mesti ir pamilti save? Per akimirką, na gerai – per dieną. Bet kad laimės jau labai buvau pasiilgusi, pagalvojau, kad jeigu kitiems taip lengvai meilė įvyksta, vadinasi ir man įvyks. Kuo aš blogesnė? Niekuo, vadinasi – pirmyn. Pirmyn tai pirmyn, bet pakeliui “pirmyn” pavirto “atgal”.

Taigi, kaip aš mylėjau save (ir tokioje meilėje tikrai nebuvau vieniša)?

Su idėja “mylėti save” tikrai viskas gerai. Ne taip gerai dažniausiai būna su suvokimu, kas gi ta “meilė” ir ką reiškia “save”. Ir dar, man regis, ne visai gerai, kad ir šioje temoje neišvengta tų 55 taisyklių, kurių privalai laikytis, jeigu save myli, bet būtinai nutinka taip, kad vieną-kitą taisyklę pamiršti, o tada jau apie jokią meilę nesvajok. Na, bet pamėginti tikrai verta. Juk dėl savęs, mieliausios. Išnagrinėjusi daugybę traktatų apie “meilę sau”, išanalizavusi ir susisteminusi daugybę patarimų, pagaliau pavyko išgryninti TIK 4 punktus, žadančius amžiną ir neblėstančią meilę. Rodos, paprasčiau ir būti negali, kai šimtai punktų ir taisyklių virsta tik 4. O skambėjo jie taip:

  1. Atleisti sau (nuodėmes, tikrus ir tariamai neteisingus poelgius, na ir viską, ką esi pridirbęs arba ko dar nespėjai prisidirbti).
  2. Priimti save tokį, koks esi (išvaizda, charakteris, pomėgiai ir t.t.)
  3. Džiuginti save (maistu, drabužiais, malonumais ir panašiai).
  4. Liautis kreipti dėmesį į tai, ką sako kiti.

Viskas lyg ir logiška bei paprasta. Laikaisi aukščiau išvardintų punktų ir net nepajunti, kaip įsimyli save ir tavo gyvenimą užlieja laimės banga. O jeigu taip ir būtų buvę, pavadinčiau tai pasaka, o ne gyvenimu. Tačiau realybėje viskas atrodė kiek kitaip. “Nunešė” į tokias pievas, kad ir dabar prisiminimai lengvai parausvina skruostus, o lūpose nupiešia lengvai sumišusią šypseną.

Pirmasis punktas “Atleisti sau”. Kas gali būti neaiškaus dviejuose žodžiuose? Bet sistema veikė taip, kad ir juose pavyko paklaidžioti, ir pirmasis punktas buvo įvykdytas ne iki galo, nes tuo metu gerokai garsiau nuskambėjo mintis, kad reikia atleisti kitiems. Tad ir atleidinėjau visiems ir viską (ir tai, kas buvo iš tikrųjų, ir tai, ką pati buvau susigalvojusi), ilgai ir ne visada lengvai, nardžiau drauge su praeities šmėklomis, kad tik nei viena nebūtų pamiršta. Ir vieną dieną supratau – didysis darbas padarytas. Atleidau. Visiems. Už viską. Bet kaip paaiškėjo kiek vėliau – vieną žmogų pamiršau. O pamiršau būtent tą žmogų, kuris labai aiškiai buvo įvardintas žodžiu “sau”. Ir nors atrodė, kad praeitis nebekelia skausmo, dar buvo likusi viena kilpa, ant kurios lengvai užkibdavau lyg kokia neauksinė žuvelė.

“Tu turi atleisti dviems žmonėms: pirmas – tas, kuris tave įskaudino – atleisti ne formaliai, o iš tikrųjų (tikrumas atpažįstamas iš to, kad nustoja skaudėti), be to, atleisti reikia ne todėl, kad jis prašo atleidimo, o todėl, KAD TAU TO REIKIA; antras – reikia atleisti sau, nes pasąmonė visą laiką kala, kad jeigu tave paliko (iškeitė, apgavo ir t.t.) – tai tu esi nevykėlė, per prasta, neverta ir panašiai. Abiems žmonėms reikia atleisti bendrai, kadangi tavo atminties žaizdoje tiedu asmenys yra kartu.”, – iki šiol dėkoju bičiuliui, rašytojui Šarūnui Navickiui už tuo metu taikliai pasakytus žodžius.

Procesas praeitas sėkmingai ir šiandien galiu patvirtinti, kad atleidimas – labai svarbus ir būtinas žingsnis, jeigu norite, kad gyvenimas trykštų spalvomis ir gyvybe. Atleiskite visiems, kuriuos bent akimirkai pavadinote skriaudikais, ir būtinai – SAU. Už viską, ką padarėte, ir už tai, ko nepadarėte. Taip, net ir už tai.

Keliaujam toliau. O antrasis punktas, žadėjęs įkurti neblėstančią meilės sau ugnį, patarė priimti save tokį, koks esi, žmogau (išvaizda, charakteris, pomėgiai ir t.t.). Štai čia ir prasideda nesibaigianti “šventė”, skambanti tokiomis ir panašiomis frazėmis “kas mylės, mylės ir tokią…gero žmogaus turi būti daug…svarbiausia, kas yra tavo viduje…žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra…”, o sudėjus tai į vieną mintį, gautumėm kažką panašaus “aš esu toks, koks esu, priimkite mane, nes aš vis vien nieko nedarysiu nei dėl savęs, nei dėl jūsų”.

Kažkaip panašiai bandžiau save mylėti ir aš. O kur gi dar trečiasis punktas apie savęs džiuginimą? Skamba žaviai: mylėti ir džiuginti, džiuginti ir mylėti. O džiuginti kaip? Na, kad ir pyragėliais. Juk jeigu drausi sau save džiuginti, nematyti tau meilės, moterie. Na ir kas, kad skaičiai svarstyklių ekrane grėsmingai didėja. Kam iš vis į juos žiūrėti? Geriau jau mylėsiu save tokią, kokia esu! Na ir kas, kad laiptais pakilti į trečią aukštą tampa iššūkiu, bet aš taip save myliu! Batų raištelius užraišioti sunkokoka nepadusus? Ne bėda! Užtat meilė sau trykšta per kraštus visom prasmėm. Ar buvau tokioje meilėje vieniša? Oi, ne. Bendraminčių – nors vežimais vežk. Tik nedrįskit net užsiminti, kad tai – jokia ne meilė sau. Nieko jūs nesuprantat, ne tokiomis vidinėmis vertybėmis remiatės, ponai…Ir nereikia čia aiškinti apie gyvenimą.

Na o jeigu dabar tyliai kikenate ir galvojate, kad tai ne apie jus, puiku. Tiesiog pasižiūrėkite, kokiu “slaptu” būdu vis mylite save. O tokį turi beveik kiekvienas. Gal tai vienas-kitas alyčio bokaliukas, gal “netyčia” ir be pertraukos peržiūrėti keli serialo sezonai, o gal nuolatinis teisumo įrodinėjimas iš tos didelės meilės sau, o gal – etatinis gyvenimas grožio salonuose ar prabangių “žaisliukų” kolekcionavimas. Juk kiekvienam savi “tarakonai”, kurie neduoda jokios naudos (arba labai trumpalaikę) nei jums, nei pasauliui.

Todėl šiandien leidžiu sau sakyti – atsargiai su meile sau ir primityvia jos interpretacija, kuri gali žaibiškai virsti tuo grėbliu, kuris trinkteli į kaktą, palikdamas skaudantį guzą. Juk labai dažnai žodžius “meilė sau” mes paverčiame elementariais pasiteisinimais. Vien tam, kad nereikėtų nieko daryti. Nes pasakęs “myliu save tokį, koks esu” tu automatiškai pasakai: “nenorėkite iš manęs nieko, nesistengsiu ir nedarysiu”. Ir čia tiesiog limpa amerikiečių humoristo, žurnalisto, rašytojo David Wong žodžiai:

Tai, kas yra jūsų viduje, svarbu tik tada, jeigu tai priverčia jus kažką daryti.

Būdamas šiame versle, aš žinau visa būrį ambicingų rašytojų. Jie taip galvoja, kad yra rašytojai. Taip jie prisistato vakarėliuose, tai jie suvokia kažkur giliai savyje, jie turi rašytojo širdį. Vienintelis dalykas, kurį jie pamiršta – kur gi, po galais, jūsų kūriniai? Ar iš tikrųjų tai turi kokią nors reikšmę? Parašyti puslapiai – tik tai svarbu, kad nuspręstum, kas yra rašytojas, o kas ne? Dėl Dievo meilės. Taip!

Tai – gynybinis triukas. Tai tas dalykas, kurį mums tvirtina ego vien tam, kad apsaugotų mus nuo sunkaus darbo su savimi: “Aš žinau, kad viduje esu geras žmogus”.

Nesupraskit manęs klaidingai. Jūs viduje – viskas. Vyrukas, kuris pastatė namą savo šeimai nuo pamatų savomis rankomis, padarė tai todėl, kad jis toks viduje. Bet kuris blogas poelgis, kurį jūs padarėte, prasidėjo nuo blogo impulso. Kažkokia mintis rikošetu skrajojo jūsų smegenyse tol, kol jūs buvote priverstas tai padaryti. Ir bet kuris geras poelgis turi tą patį principą.

“Kas jūsų viduje” – tai metaforinis šiukšlynas, ant kurio auga jūsų vaisiai. Ir štai, ką kiekvienas turėtų žinoti. Ir tai, ko daugelis iš jūsų negali priimti: “Jūs – tai vaisius ir nieko daugiau”. Niekam neįdomus jūsų šiukšlynas. “Kas jūs viduje” neturi jokios reikšmės atskirai nuo to, ką jūs darote dėl kitų žmonių. Viduje jūs jaučiate didelę atjautą vargstantiems? Puiku. Ar dėl šios atjautos padarėte kažką konkretaus dėl jų? Girdite apie kraupią tragediją ir sakote “Och, vargšai vaikai. Perduokite jiems, kad aš apie juos galvoju”? Eikit po velnių. Jeigu jums tikrai rūpi – išsiaiškinkit, ko jiems reikia, ir padėkit.

Kiek iš jūsų dabar suka ratais ir galvoja: “Jis/ji būtinai mane pamiltų, jeigu tik žinotų, koks aš įdomus žmogus!” Ane? O kaip visos tos įdomios mintys ir idėjos savarankiškai persiduos pasauliui? O gal jos turėtų tapti veiksmų priežastimi? Jeigu jūsų svajonių mergina ar vaikinas slapta kamera jus filmuotų visą mėnesį, būtų jie sužavėti tuo, ką pamatė? Prisiminkit, jie neskaito minčių, jie gali tik matyti. Ar norėtų jie tapti jūsų gyvenimo dalimi?

Viskas, ko aš jūsų prašau – taikykite sau tuos pačius standartus, kuriuos taikote kitiems. Jūs tikrai turite pažįstamą, kuris jus erzina: gailestingas krikščionis, kurio pagalba kitiems išreiškiama “aš pasimelsiu už juos”. Tai nevaro jūsų iš proto? Aš dabar nekomentuoju maldų poveikio, bet tai nekeičia fakto, kad šis žmogus pasirinko tokį pagalbos būdą, kuris nereikalauja pakelti “penktojo taško” nuo minkštos sofos. Tokie žmonės susilaiko nuo bet kokio blogio, jų ketinimai švarūs, jų vidinis šiukšlynas toks švarus, kiek tai įmanoma, bet klausimas – kokie vaisiai jame išaugs?

Tuo metu aptikti ir perskaityti žodžiai gerokai “išblaivė” mano meilės sau procesą. Žinoma, jau tuo metu pati pradėjau suvokti, kad oi, kaip negerai su ta meile sau, ir pradėjau ieškoti atsakymų, pasiekusių mane būtent tokiu būdu. Ir nebėra, žmogau, ką pridurti. Verta tik dar kartą savęs paklausti: kas jums pasakė, iš kur jūs ištraukėte mintį, kad mylėti save reiškia pataikauti savo įpročiams? Taip, viskas suprantama – taip patogiau, nes kitaip reikės atsisakyti kai kurių įpročių ir formuoti naujus. O tai – darbas, ir dažnai nelengvas. Tad kam? Geriau “mylėti save tokį, koks esu”. Bet jeigu jau pasirenkate tokį variantą, tiesiog prisiminkite, kad tai neturi nieko bendro su meile.

Mylėti – veiksmažodis. Mylėti – tai veiksmas. Vienoks ar kitoks, bet veiksmas. Ir iš tiesų, kuo daugiau veiksmų per dieną padarau, tuo labiau save myliu. Nueiti kilometrai, parašyti žodžiai, atlikti darbai, pagaliau – nesuvartoti šokoladai ar pyragai, perskaityti puslapiai, naujai išmokti dalykai – visa tai stiprina meilę sau. O jeigu dar tiksliau – kuo daugiau nuveiki per dieną, tuo mažiau apskritai rūpi klausimas ar myli tu čia save, ar kaip? “Būkite ne daiktavardžiais, o veiksmažodžiais”, – sakė poetas Mark Nepo.

Štai taip baigėsi antrasis “meilės sau” etapas, o kad jau trečiasis su antruoju ėjo koja kojon, apsistosiu ties ketvirtuoju, kuris sako “nekreipk dėmesio į tai, ką sako kiti”. Geras teiginys, bet viduje kažkas ir vėl šnabžda, kad ne viskas taip pažodžiui. Juo labiau – pasakyti lengva, o kaip tai padaryti?

Kuo dažniausiai paremtas mūsų meilės sau, pasitikėjimo savimi ar savivertės kiekis ir stiprumas? Visų pirma, mus supančių žmonių vertinimais ir nuomonėmis. Ir todėl ketvirtas punktas visiškai logiškas – kuo mažiau remsimės kitų žmonių nuomone, tuo labiau mylėsime save. Bet…čia ir vėl randasi vienas aspektas. Mes nuo vaikystės išmokome remtis kitų nuomone, vertinimais, žodžiais ir kol kas nemokame kitaip. Tie kiti šiandien mums atstoja ramentus, kurie padeda judėti kasdienybėje. O kas atsitiks, jeigu viens-du – ir nebelieka jokių atramų? Greičiausiai, pargriūsime ir susikulsime, kaip tas žvirblis. “Todėl skubėti neverta”, – kažkada pasakiau sau ir “prisimylėjusi” save pagal įvairiausias teorijas, nuėjau kiek kitu keliu, puikiai suprasdama, kuo aš remiuosi ir kas man svarbu buvo tuo metu. Ir taip, iš pradžių tai buvo jie – su savo vertinimais, nuomonėmis, gerai-blogai, patinka-nepatinka. Bet tam, kad dar kartą netektų griūti veidu į samanas, aš pirmiausiai palengva pradėjau formuoti vidinę atramą. Žingsnis po žingsnio, slankstelis po slankstelio atstatinėjau savo vidinį “stuburą”. Labai jau norėjau tvirtai stovėti ant žemės. O kai tai įvyksta, tada ir jokie ramentai nebereikalingi. Ir kaip bebūtų keista ar nekeista, bet visi terminai – meilė sau, pasitikėjimas savimi, savivertė – susiliejo į vieną visumą ir liovėsi apskritai sukti man galvą. Tuo pačiu savaime ėmė nykti klausimas – klausyti ar neklausyti kitų žmonių nuomonės, rūpi man jie ar nerūpi. Reikia – girdi (juk kartais tikrai gerų minčių gali išgirsti bendraudamas), nereikia – negirdi. O jeigu kas nors sugalvoja bakstelti pirštu į tai, ką tu darai, ir pasakyti, kad darai tai blogai – tame nėra jokios katastrofos. Tu ramiai tai girdi ir jeigu tai yra tiesa – o kodėl neparemontavus šios vietos? Išnyksta baimė išgirsti kito nuomonę (juo labiau, kad ją išsakyti turi teisę kiekvienas) ir tu pats drąsiai gali paklausti “O kaip tau atrodo, ką šioje vietoje aš galėčiau padaryti kitaip – geriau?” Nes išnyksta baimė, kad tave kažkaip ne taip įvertins, išnyksta klausimas ar tave mylės-nemylės, priims-nepriims, pritars tau ar nepritars. Nes tau nebereikia “ramentų”, patvirtinančių, kad esi pakanakama. Nes tavo atrama – tavo viduje. Štai ir visa meilės sau istorija. Juk meilė – tai ne instrukcijos ir ne taisyklės. Tai – pats gyvenimas.

Ir visai neseniai norėjau išversti internete aptiktą straipsnį “Ko niekada nedaro save mylintys žmonės?”, bet stabtelėjau ir pagalvojau, o ką aš galėčiau parašyti tokia tema. Mano straipsnis gavosi vieno sakinio, kuris skambėjo kažkaip panašiai: “Save mylintys žmonės nesuka galvos dėl to, myli jie save ar nemyli. Jie tiesiog gyvena.”

Linkiu pamilti save taip, kad nebereikėtų dėl to kvaršinti galvos 🙂

O jeigu aktualūs vidinės atramos, vidinio “stuburo” atkūrimo klausimai – tam skirta tęstinė programa “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS” >>>

 

Komentarai