pakilti

Iš kur kyla noras teisti kitus?

“Lengva nevogti. Dar lengviau – nežudyti. Lengva negeisti savo artimo žmonos. Daug sunkiau – neteisti. Galbūt tai ir yra sunkiausias dalykas. Gal todėl, kad mums neatrodo, jog darome kažką blogo. Pagalvok tik – neteisk! O iš tiesų – “neteisk” – tai visa filosofija.” / S. Dovlatovas “Užrašai”

Kas gi yra teisimas? Tai – negatyvus žmonių, jų elgesio, principų, gyvenimo būdo vertinimas. Kai jų gyvenimo matymas nesutampa su mūsų, mes jaučiamės turintys teisę juos nuteisti, pasmerkti. Lyg būtumėm dievai…Kai mes žinome “kaip turi būti”, mūsų pasaulis tampa pakankamai ribotas ir mes negalime suvokti, kad kiti pasaulį mato kitaip. Mes stengiamės visą pasaulį įsprausti į savo rėmus. Mes norime, kad kiti galvotų taip, kaip galvojame mes, elgtųsi, kalbėtų, gyventų taip, kaip mes. Užsidarę savo “dėžutėse”, dažnai mes net nenorime pamatyti, kad gali būti kitaip

O kitaip gali būti. Ir ne retai aplanko mintis, kad tuomet, kai mes smerkiame kitus, mes bandome pasislėpti nuo savęs, kad tik nepamatytumėm, kokie iš tikrųjų esame, kad tik netektų pamatyti tiesos. Taip bandome pabėgti nuo tikrųjų savo išgyvenimų, tai padeda nuslopinti viduje kylantį nepasitenkinimą savimi. Juk 99% pretenzijų, kurias mes išsakome kitiems, yra skirtos mums patiems, tik jas išsakyti sau – skausminga ir daug paprasčiau išdrėbti tą purvą kitiems. Vien todėl, kad jie kažką padarė. Jie tai padarė…o tu? Ką naudingo padarei tu?

Teisti mes išmokstame anksti. Trapiame amžiuje vaikas negali atskirti dviejų dalykų – savęs ir savo poelgių. Galbūt todėl japonai iki tam tikro amžiaus ir nebara savo vaikų? Kai mes barame trimetį mažylį, jis mūsų pyktį supranta kaip nepasitenkinimą juo ir – kompleksas garantuotas. Vėliau susiformuoja tam tikras filtras, padedantis atskirti žmogų nuo jo poelgių, ir tai daryti tiesiog būtina, nes tai, kad mums nepatinka kažkoks poelgis, nereiškia, kad mums nepatinka pats žmogus. Deja, bet šio gebėjimo daugelis suaugėlių neturi…

TEISIMAS LABIAU KENKIA TIEMS, KURIE TAI DARO. KODĖL?

Mūsų sąmonė visuomet yra mūsų pusėje ir viena iš jos funkcijų – mus apsaugoti. Kai mes teisiame kitus žmones, kažkur sielos gelmėse žinome, kad elgiamės negražiai, neteisingai, kad tai negarbingas užsiėmimas, o sąmonė šią informaciją fiksuoja. Atrodo tai kažkaip taip: “Aga, smerkti – blogai, vadinasi, reikia padaryti viską, kad kiti manęs neteistų”. O kaip padaryti taip, kad niekas niekada mūsų neteistų? Būtent – arba slėpti visus “trūkumus”, arba apgaudinėti, arba nedaryti to, kas gali nepavykti. Pasmerkimo baimė smarkiai riboja mūsų gyvenimą. Ko gero, visiems labai pažįstama mintis “o ką pasakys, ką pagalvos?”. Ir gyvename ne malonumui, o nuolat žvilgčiodami per petį šios amžinos baimės glėbyje – o jeigu kas nuteis ir pasmerks?

Smerkdami kitus, mes nesąmoningai pradedame bijoti, kad su mumis pasielgs taip pat, ir taip apribojame savo veiksmus. Mes nuolat žiūrime į save kitų akimis, matuojame jų matais ir pametame gyvenimo skonį. Todėl taip svarbu liautis teisti ir smerkti kitus. Tai – įprastas sprendimas, kurį tereikia priimti, suvokiant visą pasekmių gylį. Nuspręsti ir daryti.

Kad būtų lengviau tai padaryti, pasižiūrėkime į šį reiškinį iš įvairių pusių. Yra taisyklės, kurios teisingos yra mums. Kitas žmogus turi savo “gerai-blogai” rinkinį, ir tai, kas mums atrodo juoda, jam gali būti normos ribose. Ir tai – normalu. Kai mes vertiname pagal savo įsivaizdavimus, dažnai mes nežinome kito elgesio motyvų, gyvenimo sąlygų ir aplinkybių, ir gaunasi vienašališkas vertinimas, kuris iš esmės negali būti teisingas. Bandydami teisti kitą žmogų, mes iš anksto paskleidžiame klaidingus svarstymus, kurie nei mums neduoda jokios naudos, nei kitiems. Vien žala.

Be to, kai mes esame užsiėmę kitų gyvenimais, mes nesirūpiname savuoju, bereikalingai prarasdami energiją ir laiką, kurį galėtumėm skirti daug malonesniems dalykams. Mūsų emocinis indas užsipildo šiukšlėmis, nepasitenkinimu, baimėmis ir visa tai – regis, nekalto įpročio teisti pasekmė.

Dažnai psichologai pataria teisti ne patį žmogų, o jo elgesį. Aš galvoju, kad teisimas – kenksmingas reikalas bet kokioje formoje. Teisdami kitą, mes iškeliame save aukščiau jo. Jeigu jums būdingas šis įprotis, yra priežasčių labai rimtai susimąstyti: o kaip jūs vertinate save? Ar teisiate, smerkiate save? Ar atleidžiate sau klaidas? Ar apskritai mokate atleisti? Visa tai – meilės sau tema. Kiek jūs save mylite?

ĮPROTIS TEISTI – TAI SIMPTOMAS, SKATINANTIS SUSIMĄSTYTI “O KODĖL AŠ TAI DARAU?”

Gal todėl, kad noriu atrodyti geresnis kitų akyse? Ar tokiu būdu padidinti savo savivertę kitų sąskaita? O galbūt čia slepiasi pavydas? Būna, kad įprotis teisti taip giliai suleidęs šaknis, kad tampa įprastu gyvenimo fonu, būdu išreikšti nepasitenkinimą pasauliu. Ir tada, kai tu matai, jog kiti kažką daro, kažkur sielos gelmėse tu pradedi jausti savo menkumą. O taip jaustis nenori niekas. Todėl yra paprasčiau purvais apdrabstyti kitą, nei pačiam pakelti minkštąją nuo sofos ir padaryti kažką naudingo – tiek sau, tiek kitiems. Ir pasijusti vertingesniu, visų pirma, savo akyse. Jeigu širdies gelmėse jautiesi nevertas, neturi pasitikėjimo savimi, jauti gėdą ir kaltę dėl to, kad gyveni tuščią ir nenaudingą gyvenimą, eik ir padaryk kažką. Net ne dėl kitų – dėl savęs, o tada ir kitiems bus geriau šalia tavęs.

Bet tam reikia kažką daryti, palikti įprastą sau “komforto” zoną, eiti per baimes, judėti…o juk taip nesinori. Tuomet žiūri į tai, ką daro kiti, ir tam, kad nejaustum savo menkumo, savo gėdos ir kaltės, puoli tuos, kurie išdrįso kažką padaryti. Na, kad ir kokią smulkmeną – straipsnį ar knygą parašyti 🙂 Tau pikta ne todėl, kad jie daro kažką blogai, o todėl, kad tu pats nieko nedarai, tiesiog sėdi ir lauki, kad atjos princas ant balto žirgo ar iš malūnsparnio išlips stebukladarys, ir viskas įvyks savaime. Ir pyksti ant tų, kurie nelaukia, o ima ir pradeda kažką daryti – taip kaip moka, taip kaip gali, bet pradeda. Nors iš tikrųjų tu pyksti ne ant kitų žmonių, smerki ir puoli ne juos, o save

KAIP LIAUTIS TEISTI?

Pirmas ir, ko gero, svarbiausias dalykas – UŽSIIMK SAVIMI IR SAVO GYVENIMU. Pasižiūrėk į save ir pamatyk, kas gi tavyje yra tokio, kas nuolat verčia rašyti šlykščius komentarus, aptarinėti pažįstamus ir visiškai nepažįstamus žmones, taškytis į šalis pagiežos purslais ir niekinti viską, kas tik pasitaiko pakeliui. Ir kai pastebi savyje trauką teisti – pripažink ją ir priimk. Tegu kol kas gyvena. Tai – tokia pati tavo dalis, kaip ir visa kita. Ir ji turi teisę egzistuoti.

Antra, pagalvok apie tai, kad vidinis kiekvieno žmogaus pasaulis yra paslėptas nuo tavo akių, o tu nesi aiškiaregys ir negali įsiskverbti į jį, suvokti visų subtilybių, paskatinusių tą žmogų pasielgti būtent taip. Todėl, kad ir ką tu galvotum, tu klysi…

Du vyrai veža šiukšles į sąvartyną. Pamatęs šiukšlėmis perkrautą mašiną, vienas vyras sako kitam: “Galime turėti problemų su policija. Įsivaizduok, jeigu mes važiuosime šia mašina per miestą, vėjas išnešios šiukšles ir mes apteršime pusę miesto.” Kiek pamąstęs bičiulis atsako: “Nesijaudink, žinau, ką daryti. Tu vairuok, o aš atsigulsiu ant šiukšlių ir jas prispausiu, kad vėjas neišnešiotų”.

Pakeliui į sąvartyną vyrai važiuoja po tiltu. Ant tilto stovi dviese ir žiūri žemyn. Jie mato ant šiukšlių krūvos išskėstomis rankomis ir kojomis gulintį žmogų. Vienas iš jų padaro išvadą: “Tu tik pažiūrėk į tai! Kažkas išmetė visiškai padorų vyrą!” ☺ 

Trečia, būk nuoširdus su savimi ir pasižiūrėk į savo problemos gelmes, kurias apšviečia tave “užkabinęs” žodis, vaizdas ar poelgis. Tai, kas kituose mus kabina, yra tai, ko mes nenorime matyti savyje. Todėl, vietoje smerkimo, daug naudingiau bus padėkoti kitam žmogui už nesąmoningą pagalbą ir užsiimti savo reikalais.

Ketvirta, liautis teisti – tai atsisakyti neigiamų vertinimų ir pripažinti, kad tai tiesiog yra. Pasaulis įvairus ir jeigu įdėmiai pasižiūrėtumėm į jo sandarą, pamatytumėm, kaip viskas logiškai ir racionaliai sukurta. Nėra nieko, ko nereikia.

Bet taip – teks atsisakyti savo “visažinio” etiketės…

Liautis teisti taip pat reiškia pripažinti visų žmonių teisę klysti. Bet iš pradžių pasižiūrėkite – ar pripažįstate savo teisę klysti? Ar esate negailestingi savo atžvilgiu? Kai išmoksime atleisti sau, atleisti kitiems bus visiškai paprasta.

Dirbti šia tema reikėtų todėl, kad uždraudę sau teisti, mes nesuvoksime neteisimo esmės, mes tiesiog save prievartausime, kas galiausiai sukels pasipriešinimą. Todėl nereikia nieko sau drausti. Reikia aiškintis, dirbti ir valyti.

Su meile,

Ilona

Komentarai