pakilti

Norėjote kaip geriau, išėjo kaip visada…?

Kiek galiu save prisiminti, tiek prisimenu ir tą faktą, kad visuomet norėjau gyventi gerai ir gražiai. Ką konkrečiai man tai reiškė, dabar jau net neprisimenu, tik žinau, kad gyvenimas kažkuriame etape nubildėjo į priešingą nei norų ir svajonių pusę. Bum – kaukštelėjo per galvą, o lyg to dar būtų negana, atkišo špygą, sarkastiškai mestelėjęs “Na ir kas, kad norėjai kito? Jei ką, tai gavai būtent tai, ko norėjai…turėkis”. Niekaip negalėjau “suvesti galų”. Norėjau “gerai ir gražiai”, o gavosi “blogai ir bjauriai”. Kaip tai iš vis įmanoma? Rodos, gyveni žmogau, planuoji, tikiesi ir lauki. Sulauki. Kažin kokių iškreiptai realizuotų norų. Sakai “Tiek to, šį kartą nepasisekė, bet kitą kartą tai jau tikrai bus taip, kaip sugalvojau”. Aha, kad tik nebūtų…

Gyvenimas. Rytas… pusryčiai… darbas… pietūs… darbas… grįžti namo… buitis… miegas. Ir vėl iš naujo. Ir kartais taip norėtųsi, kad viskas būtų kitaip. Bet kažkas laiko. Laiko surakinęs geležiniais gniaužtais ir atrodo, kad nieko negali pakeisti. Sakai “Toks mano likimas” ir gyveni toliau. Nors kažkur viduje tylus balselis vis bando atkreipti tavo dėmesį. Apsimeti, kad negirdi. Ir gyveni toliau. Taip, kaip reikia. Taip gerai ištyrinėtame ir iki skausmo pažįstamame savo gyvenimo rate.

Darbas. Turėjai daug vilčių, kad šį kartą jau tikrai padidins atlyginimą. Padidino. Kolegai. Tik ne tau. Ir jau ne pirmą kartą. Skaudu. Pyksti. Ir vieną dieną nusprendi, kad “jau viskas, jau gana”. Išeini kitur. Dirbi, stengies. Lauki, kol įvertins. Kolegą paskyrė vadovauti, o tu lieki ten pat. Ir vėl ten pat. Nesuprastas. Neįvertintas. O juk norėjai tiek nedaug….

Žmonės. Stengeisi pasitikėti. Atsivėrei. Išdavė. Įskaudino. Nusprendei, kad daugiau niekuo nepasitikėsi. Bet taip negali. Ir vėl tenka pasitikėti. Galvoji, kad šį kartą viskas bus kitaip. Bet…ir vėl įskaudino. Išdavė. Ir dar kartą. Ir dar kartą. O juk norėjai, kad tave mylėtų, priimtų ir neišduotų. Regis, tiek nedaug…

Keičiasi dekoracijos ir veikėjai, tik scenarijus lieka toks pat. Atrodytų, norime vienų dalykų, o gauname kitus, kartais – priešingus savo norams. Mums atrodo, kad viskas turėtų vykti taip, kaip mes suplanavome, tačiau labai dažnai rezultatas sudūžta, atsitrenkęs į gyvenimo realijas. “Kaip užburtam rate…” – galvojame mes, niekaip negalėdami nutraukti begalinės pasikartojimų grandinės.

Logiškai atrodo, kad nei vienas iš mūsų nenori, kad jam nesisektų, kad jo gyvenime būtų daug bėdų ir problemų, kad griūtų planai ir mirtų svajonės. Tuomet kyla kitas klausimas: kodėl gi taip yra? O atsakymas į šį klausimą pasirodė esąs banalus iki neglėjimo: jeigu tavo gyvenimas – tai nesibaigianti katastrofa, vadinasi toks buvo tavo tikslas. Neskubėkite tarti to stebuklingo žodžio “nesąmonė”. Ir logikos kol kas net su padidinamuoju stiklu nerasite. “Kantrybės ir dar kartą kantrybės”, – kaip sakė arba sakė visai kitaip mūsų senas bičiulis Karlsonas.

Kol kas pamėginkite tiesiog įsileisti šią mintį:

A

VISKAS, KAS YRA MANO GYVENIME – VISI DŽIAUGSMAI IR VARGAI – YRA SUKURTA MANO PATIES.

A

Arba dar kitaip:

VISA TAI, KAS YRA MANO GYVENIME, IR BUVO TIKRIEJI MANO TIKSLAI.

A

Žinau, kad mintis nėra pati maloniausia, bet įsigilinus į tam tikrus aspektus, tampa akivaizdžiai aišku, kad būtent taip ir yra. O jeigu dabar vis dėlto norisi ištarti burtažodį ir išmesti lauk šią mintį, vertėtų sugrįžti į tą vietą, kurioje apsigyvenę atsakomybės reikalai.

A

Kodėl gi taip gaunasi, jog norim vienų dalykų, o gauname kitus?

A

Viena iš priežasčių (tai tikrai nėra vienintelė ir absoliuti tiesa ar aukščiausiosios instancijos išleistas įstatymas, tai – vienas iš variantų, kuris padeda susigaudyti, kas iš tiesų vyksta gyvenime) kodėl nesigauna lengvai nutraukti mus persekiojančių istorijų yra susipainioję tikslai. Susipainioja mūsų deklaruojami ir mūsų gyvenimo scenarijaus diktuojami tikslai. Taip, tai yra du skirtingi dalykai. Mes deklaruojame vienus tikslus, o tam, kad būtų realizuotas mūsų gyvenimo scenarijus, reikalingi kiti tikslai – ne mums, o mūsų scenarijui, mūsų istorijai. Ir dažniausiai tie istorijų tikslai yra užkrauti daug kartų stipresne energija, nei deklaruojami. Ir rezultate turime tai, ką turime. O kad jau istorija yra mūsų, čia nepavyks pasielgti “aš tik pro šalį ėjau” ir teks prisiimti visą savo atsakomybės dalį.

Kol priešinamės ir nenorime matyti tų istorijos diktuojamų tikslų, apie deklaruojamus tikslus galima pamiršti, nes jie per silpni, kad įveiktų pirmuosius. Juk dažnai mes elgiamės kaip? Sausio 1-ą dieną išsikeliame tikslą ir prisimename jį lygiai kitų metų sausio 1-ąją dieną. Na taip, aš kiek perdedu, bet vien tam, kad būtų aiškiau. Į savo tikslus mes koncentruojame per mažai dėmesio, o ten, kur nėra dėmesio, ten nėra ir energijos. Tad jeigu apie išsikeltą tikslą mes galvosime kartą per metus, iš kur jame gali būti energija ir kaip jis gali realizuotis? Niekaip. Taip elgdamiesi, mes patys leidžiame gyvenimui kurtis pačiam, o istorijoms valdyti įvykius ir rezultatus.

Tam, kad toliau nebesipainiotų sąvokos, deklaruojamus tikslus vadinkime tiesiog tikslais, o scenarijaus diktuojamus tikslus vadinkime MOTYVAIS, kurie kaip paaiškėja ir yra tikrieji mūsų tikslai, prieš kuriuos nelygioj kovoj žūsta daugybė mūsų norų, svajonių ir siekių.

A

Kodėl svarbu pamatyti ir suvokti savo motyvus?

A

Kol jie slepiasi šešėlyje, mes ir toliau sieksime ne to, ko norime, o to, ką liepia istorija. Kaip užprogramuoti robotukai žingsnis po žingsnio eisime link to paties, jau ne kartą gauto, rezultato. Norime mes tokio pratęsimo? Manau, kad ne. Kitas aspektas – neįsisąmoninti ir nesuvokti motyvai reikalauja daugybės mūsų dėmesio ir milžiniškų energijos sąnaudų. O kai pradedame juos matyti, jie tarsi praranda savo galią ir ima palengva trauktis, užleisdami vietą naujoms svajonėms, kitokiems norams ir siekiams. Jeigu pradėsite analizuoti ir stebėti motyvus, pamatysite, kaip lengva juos identifikuoti, žiūrint į kitus žmones. 

Kalbant šia tema, verta aptarti ir dar vieną mintį, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tiesiog beprasmis žodžių kratinys. 

A

TAI, KĄ JŪS GALVOJATE APIE TAI, KĄ DAROTE, IR TAI, KĄ JŪS DAROTE IŠ TIKRŲJŲ – DU SKIRTINGI DALYKAI.

A

Kaip tai atrodo gyvenime? Na, pavyzdžiui. Visiškai paprastas realus realaus žmogaus pasidalinimas. Jauna mergina planuoja kurti verslą. Pasikonsultavusi su išmanančiais verslo subtilybes, nusprendžia pirmiausiai paruošti verslo planą ir tuomet ieškoti bendraminčių, partnerių ar investuotojų. Nusprendžia ir…ramų vakarą sėdi prie židinio, mezga artimam žmogui kojines ir galvoje rašo verslo planą. Mintyse viskas dėliojasi taip gražiai, kad net saldu. Ir pojūtis toks, kad verslo planas jau įvyko. Pojūtis, lydėjęs moterį ne vienos kojinės gimime. Šaltais žiemos vakarais visi artimieji labai džiaugėsi kojinėmis, o verslo planas dar ne vieną mėnesį tyvūliavo virtualiuose minčių vandenynuose. Nes tiesiog žmogui atrodė, kad mąstymo momentu viskas jau vyksta, o faktas tas, kad ji tiesiog mezgė kojines.

Norite pasakyti “kažkokia kvaiša”? Neskubėkite. Pirmiausia pasižiūrėkite į save ir prisiminkite visus tuos “nuo pirmadienio tai jau tikrai…na jau aš kaip padarysiu…parodysiu aš jiems, ko esu vertas…aš būsiu geriausias…šie metai – mano metai…jau kad nueisiu, jau kad padarysiu…nesąmones čia rašo, aš tai kai parašyčiau…” ir taip toliau. Kiek iš viso to buvo realizuota? Taigi. Pripažinkime, kad nemaža mūsų gyvenimo dalis vyksta niekur kitur, tik mūsų galvose. Tenai mes išsiaiškiname santykius, joje mes sukuriame verslus, smegenų vingiuose gimsta uždirbti milijonai ir vyksta dar daugybė įdomių dalykų. O realybė atrodo kiek kitaip: ir santykiai neišsiaiškinti, ir verslai nesukurti, ir bestseleriai nugulė dulkėmis smegenų lentynėlėse, ir tuos milijonus uždirba kiti…

Ir tai yra dar viena priežastis pasižiūrėti į savo motyvus. Būtent jie atrakina kiek kitokį realybės matymą ir leidžia pamatyti tai, ką jūs darote iš tikrųjų.

VIDEO SEMINARAS “MOTYVAI: PASLĖPTA GYVENIMO PUSĖ” ČIA >>>

Komentarai