pakilti

Pyktis: gerai ar blogai?

Pyktis – labai svarbi emocija. Tai – atsakomoji kūno reakcija į skausmą, gėdą, kaltę. Na pavyzdžiui, jeigu autobuse kažkas skaudžiai užmins jums ant kojos, kokia bus jūsų reakcija? O jeigu tas žmogus nepastebės ir toliau stovės užsilipęs ant jūsų kojos? Taip, jūs supyksite. Supyksite vien jau tam, kad išlaisvintumėte savo koją iš skausmo šaltinio.

O išlaisvinti ją galima įvairiai: vienas kentės, viduje kunkuliuos ir lauks, kad žmogus pats suprastų, jog užsilipo kažkam ant kojos. Kitas piktai pastūmės skriaudiką ir jį apšauks. O trečias, nelaukdamas kol kitas išlaisvins jo koją, pasakys: “Man skauda. Patraukite, prašau, savo koją”.

Kuris atsakymas patinka jums? Kaip jūs dažniausiai elgiatės gyvenime?

Pykti – nei gerai, nei blogai. Apskritai nėra nei gerų, nei blogų emocijų, visos jos – natūrali organizmo reakcija į siūlomas aplinkybes. Signalas, kad kažkas klostosi ne taip, arba viskas gerai ir galima judėti toliau. O pykstame mes visi. Net ir tie, kurie sako, kad niekada nepyksta. Dažniausiai jie tiesiog nuslopina pyktį ir nukreipia jį į savo vidų. Nes kitaip nemoka, nes kažkada girdėjo “pykti negražu, būk geras berniukas/mergaitė, nekelk balso – gėda, gavai per vieną skruostą – atsuk antrą” ir panašiai. Mūsų pyktį tiesiog stabdė ir neaiškino, ką su juo daryti. O neaiškino todėl, kad ir patys to nežinojo.

Tačiau neišreikšta energija niekur nedingsta ir pradeda kauptis viduje, ardydama mus pačius. Ten, kur pyktis ilgai slopinamas, dažnai prarandamas ryšys su savo norais ir žmogus sako: “nežinau, ko noriu…nežinau, kas esu”, čia gali prasidėti įvairiausio pobūdžio negalavimai ir ligos.

Ilgai slopinamas pyktis kaupiasi ir vėliau išsilieja pačiomis įvairiausiomis formomis – absoliučia kalte (arba į save nukreiptu pykčiu), depresija, stipriu vidiniu kritiku, nuvertinančiu kiekvieną žingsnį ir viskuo abejojančiu. O tam, kad visa tai nesugriautų iš vidaus, žmogus pradeda kurti projekcijas išorėje – visi žmonės bjaurūs (kvaili, netikę, neteisingi ir t.t.), oras taip pat bjaurus, ir saulė per ryški, ir lietus per šlapias, ir apskritai – visas pasaulis bjaurus ir neteisingas. Slopinamas pyktis virsta viena milžiniška nuoskauda, dėl kurios galima naktimis raudoti į pagalvę ir kankintis dėl visuotinės pasaulio neteisybės.

Taigi, slopinamas pyktis – griaunanti jėga, todėl klausimo reikia ar nereikia slopinti pyktį, kelti nebeverta. Svarbesnis klausimas būtų – KAIP išgyventi pyktį ir ką su juo daryti?

Idealiu atveju pyktį reikėtų nukreipti į jo šaltinį ir padirbėti su jo priežastimi. Tik kur gi tas pykčio šaltinis? Ar visada lengva suvokti, dėl ko mes pykstame iš tikrųjų? Kas slepiasi už mūsų pykčio, kokie mūsų lūkesčiai nebuvo patenkinti?

Štai pavyzdžiui, moteris pyksta ant savo dukters, kuri nesusitvarko savo kambario. Ji nori, kad visur būtų švara ir tvarka. Nes…jeigu taip nebus, ji jausis “bloga mama”, kuri neteisingai išauklėjo savo dukrą. Tuomet jai bus dėl to gėda, o vienintelis dalykas, kurio jai reikia – patvirtinimo, kad ji “gera mama”. Ir kad nejaustų gėdos, ji pyksta ant dukros. Nes taip tiesiog patogiau.

Taigi, labai dažnai mes pykstame ne todėl, kad kitas kažką daro “ne taip”, o todėl, kad mes patys jaučiamės “kažkaip ne taip”. O kas tas “kažkaip ne taip”? Dėl ko mums gėda? Dėl ko jaučiame kaltę? Kur jaučiamės neteisūs? Ko aš tikėjausi ir kas įvyko ne taip? Nuo ko aš ginuosi? Į tai ir vertėtų kreipti dėmesį bei atsakyti sau į klausimą “kodėl aš pykstu?” Ir pamatysite, kad kiti žmonės dažnai “tik pro šalį ėjo”.

Dažnai pyktis yra simptomas, rodantis, kad mes nenorime prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, mintis, emocijas ir veiksmus, bei galvojame, kad kiti privalo elgtis taip, kaip AŠ sugalvojau, net ir tada, kai apie mano sugalvojimus kiti nė neįtaria. Todėl, kai pradedate pykti, pasižiūrėkite, ar tik nemėginate užmesti kitiems savo atsakomybės, kurios, žinoma, jie nenori paimti.

Pyktis – tai “asmenybės dantys”, kuriais galima sukramtyti kažką naudingo, kurie gali padėti apsiginti, nubrėžti ribas ir žinoma – skaudžiai įkąsti. O įkandame mes dažniausiai tada, kai mumyse nebetelpa slopinamas pyktis. Patys leidžiame kitiems užsilipti ant sprando ir dar kojytėmis pamataruoti, kenčiame dėl to, tyliai pykstame, bet nedrįstame pasakyti, kad “ei, marš iš čia, man per sunku tave nešioti”, nes “o tai ką apie mane pagalvos?” Bet vieną dieną mūsų jėgos baigiasi, kantrybė išsenka ir neišvengiamai įvyksta sprogimas, visus tuos užsilipusius nutėkšdamas labai stipriai ir pakankamai toli. Akivaizdu, kad tokiais sprogimais sužeidę ne vieną, mes ir vėl grįžtame prie minties, jog pykti – blogai. Bet blogumas gyvena ne pačioje pykčio emocijoje, o jos sankaupose, nenorėjime jos išgyventi ir nemokėjime išreikšti.

Pyktis – labai stipri energija, kurią galima panaudoti labai smagiems reikalams. Svarbiausia – saugant save ir kitus. Ne griovimui, o kūrimui – savęs paties, savo gyvenimo, naujų įpročių. Juk pykti – tai nereiškia talžyti kito per skruostus, įžeidinėti, žeminti ar skaudinti. Leisti sau išgyventi pyktį reiškia jausti tą emociją, išlaikant su ja kontaktą. Būti joje ir pripažinti pirmiausia sau “dabar aš pykstu”. Padaryti pauzę, giliai įkvėpti ir išdrįsti pasakyti apie savo jausmus kitam: “Aš dabar pykstu ir norėčiau pratęsti pokalbį, kai nurimsiu”.

Pyktis gali būti mūsų sąjunginku, padedančiu siekti tikslų, leidžiančiu pasakyti tiems, kurie peržengia ribas, kad mums tai nemalonu, pasakyti “ne”, kai to reikia, geriau suprasti save ir savo išgyvenimus. Stebėdami savo pyktį, mes gauname galimybę pamatyti, kas slepiasi po juo, ir kur tūno mūsų resursai. Bet ir tam reikia drąsos.

“Pyktis – nei gerai, nei blogai. Kaip ir virtuvinis peilis, kuriuo gali sužeisti žmogų arba atpjauti duonos riekę ir pamaitinti alkstantį…”


Nuotrauka Silvia Grav


Daugiau spalvų, daugiau “NORIU”, daugiau enrgijos, daugiau laisvė būti savimi >>> praktiniame seminare “BERMUDŲ TRIKAMPIS: emocijos, kurios įkalina”

Komentarai