pakilti

Saviugdos labirintais: patirtis ir įžvalgos / I dalis /

Saviugda, asmeninis tobulėjimas, savęs pažinimas, asmenybės augimas… Žodžiai, kuriais vieni įprasmino savo gyvenimą, kiti gi, girdėdami juos, burnoje pajaučia lengvą šleikštulį ir galvoje nevalingai prasuka mintį “ir vėl smegenis plauna”. Ir, žinoma, dar yra tie, kurie nei girdėjo, nei jiems rūpi, ką čia mėgina pasakyti koks dar vieną tekstą ar įrašą sukūręs guru, mokytojas, koučas ar šiaip – švelniai besišypsanti mergytė, įkvėpta dar vieno saviugdos seminaro. Na, kiekvienam savas kelias. Ir aš galvoju, kad visi jie teisūs, ir visi požiūriai turi teisę gyventi.

O savo mintimis šia tema dalinuos su tais, kuriems įdomus mano žvilgsnis ir patirtis šioje bekraštėje erdvėje. Ir šiandien noriu šiek tiek pakalbėti apie tuos saviugdos “labirintus”, kuriuose visiškai ne vieniša braidžiojau kadaise bei tuos “posūkius”, kuriuose, oi, kaip smarkiai, gali “užnešti”.

Ir pirmas posūkis, kuriame galime “čiūžtelti” – galvojimas, kad yra…

A

…VIENINTELIS TEISINGAS VARIANTAS arba VIENINTELĖ TIESA.

A

Taip, yra arba tiesa, arba melas. Negali būti “šiek tiek tiesa” ar “šiek tiek melas”. Tačiau dabar sutinkamoje “tiesų” gausoje ir vos ne iš kiekvieno “mokytojo” girdint teiginius “aš esu teisus – visi kiti klysta…mano mokymai yra teisingiausi…jeigu neateisite į mano mokymus – nebus jums laimės” ir panašiai, kyla kiek kitokios mintys. Na, “teisuoliai” ir “visažiniai” gali piktintis ir purkštauti, tačiau aš visu 100% pritariu internete aptiktai psichologės Ninos Rubštein minčiai, kuri, mano nuomone, išreikšta taip, jog jai nebereikia jokių papildymų ar perrašymų:

“Mane graudina vienų žmonių pokalbiai apie tai, kaip toli nuo tiesos yra kiti. Galima pamanyti, kad jie yra tie, kurie žino tiesą.

NĖRA JOKIOS TIESOS.

Yra tik asmeninė patirtis. Ir daugiau nieko.

Jokia statistika nepatvirtina kieno nors teisingumo, nes renkantysis statistiką ieško savo minties patvirtinimo, o ne paneigimo.

O kas ieško, tas visada randa, nes jis ištraukia iš viso konteksto atskirus savo argumentų įrodymus. Ir tai darome mes visi. Ir diskusijos ar ginčai šia tema yra visiškai beprasmiški.

VIENINTELIS DALYKAS, KĄ MES GALIME PASAKYTI VIENAS KITAM – „MANO PATIRTIS TOKIA“.

Ir tada atsiranda tikimybė, kad apsikeitę patirtimi, kiekvienas iš mūsų pradėsime matyti realybę šiek tiek plačiau. Ir tai viskas.”

A

Įsikibę į vieną “tiesą”, realybę mes pradedame matyti vien tik per jos prizmę, praleisdami kitus aspektus, kurie vis tiek egzistuoja, nepriklausomai nuo to, ar mes matome juos ar ne, ir, kažkuria prasme, mes prarandame adekvatumą. Išmoksta žmogus kokią maldą ar mantrą ir pradeda ja naudoti visur ir visada – lyg stebuklingą piliulę nuo visų negandų. Tačiau kiekvienas metodas, principas ar technika turi savo paskirtį: vienoj situacijoj reikės jėgos, kitoj – žodžio, trečioj – jausmų, ketvirtoj – šalto proto, o dažniausiai – DERINIO. Juk jeigu nori turėti tvirtą kūną, “six pack’as” tikrai nepapuoš pilvo preso vien mantrą kartojant ar medituojant po tris valandas per dieną, ar ne? Viskas turi savo paskirtį, vietą ir laiką. Todėl, mano suvokimu, verta “įjungti savo galvą” ir žiūrėti į tai, kiek ta “tiesa” padeda man kurti tą gyvenimą, kurio aš noriu.

Kitas kraštutinumas, į kurį mus gali “mestelt” saviugdos procese…

A

…GALYBĖ VARIANTŲ.

A

Daugybė šaltinių, pagalbininkų, mokytojų. Įsivaizduokite: žmogus išeina iš psichologo kabineto, keliauja tiesiai pas astrologą, iš kurio bėga pas būrėją, galvodamas, kad tik vakare suspėtų į neurologo konsultaciją, o pakeliui dar ir pas koučą spėtų užlėkti. Ir tokiam elgesiui jis būtinai turės paaiškinimą: iš visos šios inforamacijos apie save aš susidėliosiu savo metodą, kuriuo remiantis ir kursiu savo gyvenimą. Ir tame taip pat yra tiesos – išbandžius “N” būdų ir metodų, galima atsirinkti tai, kas yra naudinga, tačiau labai dažnai toks maratonas neturi pabaigos. Todėl, galvoju, kad patekus į tokią metodų košę, pirmiausiai verta būti sąžiningu su savimi ir atsakyti į klausimą “Kam aš tai darau – ar tam, kad surasčiau savo sprendimus, ar tam, kad pabėgčiau nuo realių veiksmų ir realaus gyvenimo?” Ir šis atsakymas būtinai patars, ką vertėtų daryti toliau.

A

Na, o per vdurį – trečiasis, mano suvokimu, geriausias saviugdos kelias – tolygus vystymasis visuose lygmenyse – fiziniame, emociniame, mentaliniame, dvasiniame. Juk žmogus – tai sistema, todėl rūpestis tik viena jos dalimis dažnai padaro daugiau žalos, nei suteikia naudos.

Dar vienas, ne retai sutinkamas aspektas, neturintis nieko bendro su saviugda…

V

…BESAIKIS INFORMACIJOS KAUPIMAS.

A

Žmogus kiekvieną dieną susiduria su milžinišku informacijos srautu, jo protas nepailsdamas darbuojasi – analizuoja, sistemina, klasifikuoja, sandėliuoja informaciją, kurios didžioji dalis nebus panaudota niekada gyvenime. Kadangi viena iš svarbių saviugdos sąlygų yra sąžiningumas, tad būkime sąžiningi ir čia – toks informacijos kaupimo procesas nėra saviugda. Perskaitytų knygų ar peržiūrėtų įrašų kiekis tikrai pagreitins tapimo arogantišku visažiniu procesą, bet, vargu, ar prisidės prie realių pokyčių ir jūsų sėkmės istorijos kūrimo…jeigu tik ta informacija nebus panaudota realybėje. Todėl, visų pirma, verta peržiūrėti visos gaunamos informacijos svarbą ir reikšmę būtent jums. Pasirinkite tą informaciją, kuri iš tikrųjų yra jums naudinga, ir kiekvieną kartą paklauskite savęs “Kaip šią informaciją aš galiu panaudoti praktikoje?” Ir panaudokite. Nes žinojimas pats savaime niekaip nepagerins jūsų gyvenimo.

A

Todėl posakis “NETIKĖKITE NEI VIENU MANO ŽODŽIU – VISKĄ PATIKRINKITE PATYS!”, kurio autorystė priskiriama nuo Budos iki šių dienų guru, mano suvokimu, yra labai ir labai teisingas.

A

Šiame rašinėlyje tiek, o artimiausiu metu pasidalinsiu savo patirtimi ir įžvalgomis apie gražias saviugdos idėjas bei jų interpretacijas, nuvedančias ne visada aišku kur 🙂

Šilčiausi linkėjimai,

Ilona

Komentarai