pakilti

Yra gyvenime žodis REIKIA…

Žodis kaip žodis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų lietuvių kalbos žodyne surašytų žodžių, bet po juo slypintys išgyvenimų klodai tikrai verti didesnio dėmesio.
Sveikas suaugęs žmogus žiūri į pasaulį ir mato visiškai akivaizdų dalyką – ne taip jau ir retai aplinkybės reikalauja tam tikrų veiksmų. Kartais tai visiškai paprasti veiksmai, tokie kaip indų plovimas, kai švarių spintelėje neaptinkama, darbo sutarties sąlygų, reikalaujančių būti darbo vietoje, paisymas – tam, kad nepasiliktum be pragyvenimo šaltinio.

Mes žinome, kad jeigu neplausime indų, vieną dieną nebeturėsime iš ko valgyti, jeigu nesiprausime – dvoksime kaip šeškai ir aplinkiniai palydės mus rūsčiais žvilgsniais ar nemaloniais žodžiais, jeigu neateisime į darbą – gali būti, kad mus “išmes”, o pinigai stalčiuje ištirps labai greitai. Visiškai akivaizdūs reikalai. Yra tam tikros aplinkybės, tam tikros žaidimo taisyklės, kurias diktuoja mums aplinka ir kurių patartina paisyti.

Visiškai normalu yra tai, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tam tikras kiekis REIKIA. Ir atrodo, kad nuo to pabėgti neįmanoma. REIKIA mokytis, REIKIA dirbti, REIKIA rūpintis vaikais ir sutuoktiniu, REIKIA padėti senstantiems tėvams ir panašiai. Kol REIKIA kiekis nėra labai didelis, mes tai priimame kaip elementarius, savaime suprantamus dalykus. Tačiau būna laikotarpių (o kai kuriems tai ir visas gyvenimas…), kai REIKIA atsiranda tiek, kad jie tampa mums nepakeliama našta, kurią ir vėl – REIKIA vilkti ant pečių per gyvenimą.

Apima pojūtis, kad pasaulis užgriuvo ant mūsų su visomis savo taisyklėmis ir reikalavimais, ir mes negalime visiškai nieko padaryti. Tačiau…tuo metu mes nenorime priimti, regis, visiškai akivaizdaus, bet labai dažnai nematomo dalyko: kokios bebūtų aplinkybės, kokios bebūtų žaidimo taisyklės, laikytis jų ar ne, sprendžiame tik mes patys. Mes patys pasirenkame visus REIKIA. Bėda yra ta, kad dažnai mums nepatinka ta atsakomybė, kuri atsiranda tuomet, kai mes nesilaikome taisyklių ir nedarome taip, kaip REIKIA. Mums patogiau apkaltinti pačias taisykles ir tuos, kurie jas sugalvojo. Mums patogiau pasakyti, kad tai jie riboja mūsų laisvę, o iš tiesų mes tik bijome pasekmių, bet nenorime pripažinti šios baimės ar nenoro prisiimti atsakomybę, ir pasirenkame jaustis nuskriaustais ir nelaimingais. Mes išgyvenam realų pojūtį, kad kažkas (dažniausiai – tie, kuriais mums REIKIA rūpintis…) iš mūsų atėmė laisvę. Apkaltinti aplinkybes yra daug paprasčiau, nei pripažinti savo nesugebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę… Kai “ėjimas prieš srovę” mus gąsdina, mes galime arba pasiduoti šiai baimei ir atsitraukti, arba susitikti su ja ir eiti toliau. Dar vienas neretai sutinkamas sprendimas – suvaidinti auką – tokį puikų ir nuostabiai teisingą žmogų, priverstą paklusti neįveikiamai neteisingoms aplinkybėms… Ką gi, puikus pasirinkimas. Kiek jis duoda naudos – kitas klausimas. Kad duoda – faktas, kitaip niekas niekada nevaidintų šiame spektaklyje…

Taigi, kai mus užgriūna nepakeliama REIKIA našta, mūsų galvoje apsigyvena iliuzija, kad kažkas iš išorės apribojo mūsų laisvę ir mes NIEKO negalime padaryti. Gerai, tinka. Tik verta pasižiūrėti, kiek teisingas toks įsitikinimas. Kas apribojo mūsų laisvę ir kaip? Kažkas įrėmė mums į smilkinį pistoletą ir privertė mus daryti tai, ką REIKIA daryti? Ar kokiu kitu būdu buvom priversti? Žinoma, mintis, kad mes patys privertėm save elgtis vienaip ar kitaip, į galvą nešauna. Mintis, kad mes patys susikūrėme tariamą nelaisvę, kad mes patys save įkalinome savo įsitikinimų, požiūrio, mąstymo šablonų vergijoj atrodo visiškai absurdiška. Bet…laisvės niekas niekam negali nei duoti, nei atimti. Tai – vidinė kategorija ir ji arba yra, arba jos nėra…

Ir ar tikrai mes negalime NIEKO padaryti? Nieko panašaus. Mes visada galime padaryti kažką, kas pakeistų situaciją. Visada. Bet tol, kol jaučiamės aplinkybių įkaitais, mes nematome jokių galimybių ir sprendimų. Taip, būna situacijų, kai išorėje mes tarsi ir negalime nieko pakeisti, bet mes visuomet galime pakeisti savo požiūrį į tai. Įsitikinimas, kad esi bejėgis ir nieko negali padaryti, tik skandina mus naštoje ir kelia įtampą, o kiekvienas REIKIA atrodo kaip prakeiksmas. Visada yra išeitis, tik klausimas tame – ar mano vertybės leidžia ja pasinaudoti, ar ne…Bet pats matymas, kad išeitis yra, palengvina įsivaizduojamą naštą ir taupo mūsų energiją, kurios ir taip ne visada pakanka.

Dar vienas būdas apsunkinti sau gyvenimą papildomais REIKIA – nuspręsti, kad be mūsų pasaulis jei nesugrius, tai jau tikrai apsamanos ir neteks savo dabartinio grožio. Dažnai mes tiesiog per daug susireikšminame, galvodami, kad be mūsų ir vaikai prapuls, ir sutuoktinis nusigyvens, ir darbas sugrius. Atsipeikėkim. Ir išgyvens visi, ir nesugrius niekas. Patys susikuriam savo nepakartojamai nepakeičiamą vaidmenį, tikime juo ir leidžiamės jo valdomi, užsikrovę ant stiprių (ir nelabai…) pečių visus pasaulio REIKIA ir linkstančiais keliais velkame juos per gyvenimą.

Kad ir kokį širdžiai mielą gyvenimą jūs gyventumėt, visada atsiras tai, ką REIKIA padaryti. Todėl siūlau atitraukti dėmesį nuo paties REIKIA egzistavimo fakto, kuris yra neišvengiamas, ir užduoti sau klausimą – JEIGU REIKIA, TAI KAM TO REIKIA? Dėl ko mes kažką darome ar nedarome? Dėl kitų? Vaikams REIKIA, kad mes jais rūpintumėmės? Ar Tėvams REIKIA mūsų rūpesčio? Ar mylimam žmogui REIKIA, kad kiekvieną vakarą jį pasitiktumėm su garuojančia vakariene? Kam REIKIA eiti į darbą ir uždirbti pinigus? Jūsų bosui ar jums? Kol REIKIA bus kitoje barikadų pusėje, tol mes išgyvensime naštos ir apribotos laisvės pojūtį. Ir kiekvienas REIKIA didins tą krovinį, kurį paskyrė mums neteisingas likimas…

O gal vis dėlto verta peržiūrėti savo požiūrį ir pamatyti, kad viso to, kas vyksta mano gyvenime, REIKIA MAN, o ne kažkam? Man reikia rūpintis tais, kuriais aš rūpinuosi, man reikia eiti į darbą, man reikia razultatų. Man reikia paduoti mylimam žmogui kvepiančią vakarienę ir rytinį puodelį kavos. Man reikia aplankyti senstančius Tėvus. Ir už tai aš nelaukiu jokių prizų, jokio dėkingumo ar medalio už didvyriškumą. Aš nelaukiu, nes aš pasirinkau…nes viso to REIKIA MAN. Ir vieną dieną pamatysime, kad nėra ir niekada nebuvo jokio REIKIA, yra tik mano sprendimai kažką daryti ar kažko nedaryti…

Šilčiausi linkėjimai,

Ilona

Komentarai