pakilti

Brene Brown. Autentiškumas.

Prieš pradėdama savo tyrimą, visada maniau, kad žmonės būna arba autentiški, arba neautentiški. Autentiškumas man reiškė savybę, kurią arba turi, arba ne. Ko gero, daugelis iš mūsų šį terminą vartoja būtent tokia prasme: „Ji labai autentiškas žmogus.“ Tačiau labiau įsigilinusi į savo tyrimą ir pradėjusi darbą su pačia savimi, supratau, kad, kaip ir daugelis geidžiamų charakterio ypatybių, autentiškumas nėra tai, ką mes turime arba neturime. Tai yra įprotis – sąmoningas pasirinkimas, kaip mes norime gyventi.

Autentiškumas yra mūsų kasdienių sprendimų visuma. Jis reiškia pasiryžimą būti atviriems ir tikriems, pasiryžimą būti nuoširdiems, pasiryžimą neslėpti savojo „aš“.

Kai kurie žmonės sąmoningai stengiasi visada būti autentiški, kai kurie žmonės to nedaro, o likusi dauguma (tokie kaip aš) vieną dieną būna autentiški, kitą – nelabai. Patikėkite manimi, nors aš kai ką nusimanau apie autentiškumą ir visomis jėgomis jo siekiu, užplūdus abejonėms ar gėdai galiu išduoti visus savo principus ir tapti tokia, kokios tik jums prireiks.

Mintis, jog galime rinktis būti autentiški arba ne, nuteikia mus ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Mes jaučiame džiaugsmą, nes vertiname tikrumą ir natūralumą. Daugeliui iš mūsų patinka šilti, paprasti, atviri žmonės ir mes trokštame būti tokie patys. Mes jaučiame neviltį, nes, netgi daug nemąstydami, daugelis iš mūsų suprantame, kad elgtis autentiškai visuomenėje, kuri diktuoja mums viską – pradedant tuo, koks turi būti mūsų svoris, ir baigiant tuo, kaip turi atrodyti mūsų namai, – yra be galo sunkus žingsnis.

Atsižvelgdama į užduoties sudėtingumą – būti autentiškiems visuomenėje, reikalaujančioje iš mūsų prisitaikyti ir įtikti, – nusprendžiau pasinaudoti savo tyrimu ir sukurti autentiškumo apibrėžimą, kuriuo galėčiau naudotis kaip kriterijumi. Kokia yra autentiškumo anatomija? Kokios dalys sudaro autentišką „aš“?

Štai ką aš išsiaiškinau: autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame. Apsispręsti būti autentiškiems – tai:

  • lavinti drąsą būti netobuliems,
  • brėžtis ribas ir leisti sau būti pažeidžiamiems;
  • rodyti užuojautą, kylančią iš žinojimo, jog visi turime stiprybių ir silpnybių;
  • ugdyti artimumą ir bendrystės jausmą, bet tai įmanoma tik tada, kai tikime, jog esame pakankami.

Autentiškumas reikalauja gyventi ir mylėti iš visos širdies – netgi tada, kai būna sunku, kai kovojame su gėda ir baime, jog esame nepakankamai geri, o ypač tada, kai mūsų džiaugsmas būna toks didelis, kad bijome sau leisti jį pajusti.

Rūpestingai ugdydami autentiškumą ir visomis jėgomis stengdamiesi suprasti save – štai kaip leidžiame mūsų gyvenime atsirasti malonei, džiaugsmui ir dėkingumui.

Galbūt pastebėjote, kad apibrėžime persipina temos, kurias aprašysiu skyriuose apie dešimt kelrodžių. Tai kartosis visoje knygoje, nes visi kelrodžiai yra tarpusavyje susiję. Mano tikslas – aptarti juos ir skyrium, ir drauge. Noriu, kad išsiaiškintume, kaip kiekvienas iš jų veikia atskirai ir kaip jie derinasi tarpusavyje. Likusioje knygos dalyje tyrinėsime tokias sąvokas kaip „tobulumas“, kad suprastume, kodėl jos tokios svarbios ir kas dažniausiai kliudo gyventi iš visos širdies.

Būti autentiškiems nėra lengvas sprendimas. E. E. Kamings (Cummings) rašo: „Būti niekuo kitu, tik savimi, pasaulyje, kuris nuolat stengiasi paversti jus bet kuo, tik ne savimi, reiškia kovoti pačią sunkiausią, kokią tik įmanoma, kovą ir niekada nesiliauti kovojus.“ „Išlikti natūraliems“ yra viena drąsiausių kovų, kokias mums kada nors teks kovoti.

Kai nusprendžiame būti ištikimi sau, aplinkiniai paprastai stengiasi suprasti, kaip ir kodėl mes keičiamės. Išvydę pokyčius, mūsų sutuoktiniai ir vaikai gali išsigąsti ir sutrikti. Draugai ir giminaičiai gali sunerimti, kaip mūsų autentiškumo ugdymas paveiks juos ir mūsų santykius su jais. Kai kuriuos mūsų elgesys įkvėps, kiti pamanys, kad mes keičiamės pernelyg stipriai – galbūt nuo jų tolstame arba verčiame juos jaustis nemaloniai.

Tiesą sakant, iššūkį nusistovėjusiems santykiams meta ne tiek autentiškumo aktas, kiek jo drąsumas. Daugelis iš mūsų bijo, kad juos kas pavadins savimylomis ar egocentrikais. Mes nenorime, kad mūsų autentiškumas būtų laikomas egoistišku arba narcizišku. Kai pradėjau sąmoningai ugdyti autentiškumą ir visavertiškumą, kiekvieną dieną jaučiausi tarsi bėgčiau pro mane talžančių gnomų rikiuotę. Jų balsai kartais būdavo itin garsūs ir negailestingi:

  • O kas, jei manau, kad esu pakankama, bet kiti taip nemano?
  • O kas, jei leisiu kitiems pamatyti ir pažinti mano netobulą „aš“ ir niekam nepatiks tai, ką jie išvys?
  • O kas, jei mano draugams / šeimai / bendradarbiams labiau patinka mano „tobulasis aš“… Na, žinote, tas, kuris viskuo ir visais pasirūpina?

Kartais, kai pasipriešiname sistemai, ji duoda mums atkirtį. Tai gali pasireikšti įvairiai – nuo akių vartymo ir apkalbų iki santykių nutraukimo ir izoliacijos. Tyrinėdama autentiškumą ir gėdą supratau, kad moterys labiausiai bijo atvirumo. Štai kaip tyrimo dalyvės apibūdino savo pastangas būti autentiškomis:

  • Neversk žmonių pasijusti nejaukiai, bet būk atvira.
  • Nė vieno nenuliūdink ir nieko neįžeisk, bet sakyk, ką manai.
  • Atrodyk kompetentinga ir išsilavinusi, bet ne visažinė.
  • Nesakyk nieko nepopuliaraus ar ginčytino, bet turėk drąsos nesutikti su minia.

Taip pat supratau, kad žmonės patiria sunkumų, kai jų nuomonė, jausmai ir įsitikinimai neatitinka su jų lytimi susijusių visuomenės lūkesčių. Pavyzdžiui, ištyrus, kokios savybės paprastai siejamos su „moteriškumu“, paaiškėja, kad svarbiausia moterims būti lieknoms, gražioms ir kuklioms. Tai reiškia, kad jei moterys nori visiškai apsidrausti nuo gėdos, jos turi stengtis būti kuo plonesnės, tylesnės ir patrauklesnės. Ieškodami požymių, siejamų su vyriškumu, tyrinėtojai nustatė, kad svarbiausiomis laikomos šios vyro savybės: emocinis susitvardymas, atsidavimas darbui, gebėjimas valdyti moteris ir aukštos visuomeninės padėties siekis. Tai reiškia, kad jei vyrai nori apsidrausti nuo gėdos, jie privalo liautis jausti, pradėti uždirbti pinigus ir atsisakyti visų prasmingų santykių.

Esmė ta, kad autentiškumas ne visada yra saugiausias pasirinkimas. Kartais apsispręsti būti tikriems, užuot buvus mėgstamiems, reiškia didžiulę riziką. Tai reiškia palikti savo įprastą patogią aplinką. Ir patikėkite manimi, kuri ne kartą yra tai dariusi, vaikštant po nepažįstamą teritoriją nesunku gauti per galvą.

Lengva užsipulti ar sukritikuoti žmogų tada, kai jis ryžtasi rizikingam poelgiui – išsako nepopuliarią nuomonę, pristato pasauliui naują kūrinį arba mėgina padaryti tai, ko dar nėra visiškai įvaldęs. Žiaurus elgesys yra pigus, lengvas ir pernelyg paplitęs. Be to, jis yra bailus, ypač kai užsipuolate ar kritikuojate anonimiškai – šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti vis didesniam skaičiui žmonių.

Stengiantis būti autentiškiems ir drąsiems svarbu atsiminti, kad žiaurumas visada žeidžia, net jei kritika yra neteisinga. Jeigu judėsime prieš srovę ir atskleisime pasauliui save ir savo kūrinius, kai kurie žmonės pajus grėsmę ir užsipuls mūsų skaudžiausias vietas – mūsų išvaizdą, patrauklumą, netgi tai, kaip auklėjame savo vaikus.

Problema ta, kad jeigu visiškai nesirūpiname tuo, ką apie mus mano kiti žmonės, ir esame atsparūs įžeidimams, vadinasi, nesugebame užmegzti ir artimų santykių. Drąsa – tai atskleisti savo silpnąsias vietas, o ne būti atspariems kritikai. Išlikti pažeidžiamiems rizikinga, bet mes turime tam ryžtis, jeigu norime patirti artimumą.

Jeigu jūs tokie kaip aš, autentiškumo ugdymas jums gali pasirodyti bauginantis dalykas – juk atskleisti pasauliui savo tikrąjį „aš“ rizikinga. Tačiau aš manau, kad slėpti nuo pasaulio save ir savo gabumus yra dar rizikingiau. Mūsų neišreikštos mintys, nuomonės ir laimėjimai paprastai niekur nedingsta. Greičiausiai jie grauš ir naikins mūsų visavertiškumą. Manau, mes turėtume gimti su įspėjamosiomis etiketėmis kaip ant cigarečių pakelių: „Atsargiai! Jeigu atsisakysite savo autentiškumo dėl saugumo, galite patirti šias neigiamas pasekmes: nerimą, depresiją, valgymo sutrikimus, įvairias priklausomybes, pyktį, kaltę, apmaudą ir nepaaiškinamą sielvartą.“

Aukoti tai, kas esame, dėl to, ką apie mus manys kiti žmonės, tiesiog neverta. Tiesa, ugdydami autentiškumą galime sukelti šiek tiek skausmo aplinkiniams, bet galiausiai ištikimybė sau yra geriausia dovana, kokią tik galime padovanoti mūsų mylimiems žmonėms.

Ištrauka iš Brene Brown knygos „Netobulumo dovanos“

Komentarai