pakilti

Dainų konkursas

Man vis nedavė ramybės žodžiai, kuriuos išgirdau paskutinės sesijos metu.

Aš išėjau iš kabineto, o jie vis sukosi mano galvoje: smulkmeniškas, niekšiškas, egoistas, nuklysti nuo kelio…

Galvoje man viskas susimaišė ir visiškai susipainiojo.

Kitą dieną atėjau į sesiją su “aiškiai išreikštu ketinimu”, kaip sakydavo Chorche, pratęsti pokalbį.

– Chorche, – pasakiau aš. – Tu visuomet gini egoizmą kaip savivertės ir meilės sau (gerąja prasme) rodiklį. Bet praeitą kartą tu kalbėjai apie smulkmeniškumą, ir aš, perėmęs iš tavęs kvailą įprotį tikrinti žodžių reikšmę žodyne, žinoma, radau žodį “smulkmeniškas”.

– Ir?…

– Ten parašyta: “godus, niekingas, nelaimingas, vargšas”. Ir ką aš turėčiau pasakyti? (Lietuviškas internetas rodo štai tokius žodžio “smulkmeniškas” sinonimus: skurdus, išrankus, apdriskęs, apšepęs, nereikšmingas / I.T. pastaba)

– Na, pažiūrėkime, – tarė Chorche, atsivertęs Karališkosios akademijos žodyną. – Čia dar rašoma “nepakankamas, skurdus, nereikšmingas”. Tad mes turime galimybę išsiaiškinti, ką gi šis žodis reiškia.

Smulkmeniškas – tai, ko gero, tas žmogus, kuris neturi – arba jis galvoja, kad neturi, – pačių būtiniausių dalykų. Tai tas, kuris trokšta to, ko jis neturi tam, kad liautųsi jaustis nereikšmingu. Tai tas, kuris atsisako ką nors atiduoti, nes jis visko nori tik dėl savęs. Tai tas nelaimingas varguolis, galvojantis tik apie savo norus.

Chorche nutilo, ieškodamas kažko atmintyje, o aš įsitaisiau patogiau, nes jau žinojau, kad tuoj išgirsiu pasaką.

A

***

A

Vieną kartą į džiungles atskrido apuokas, pabuvojęs žmonių nelaisvėje, ir papasakojo visiems džiunglių gyventojams apie žmonių įpročius.

Pavyzdžiui, miestuose rengiamos meno žmonių varžybos ir išrenkamas geriausias kiekvienoje srityje: tapyboje, skulptūroje, dainavime…

Mintis apie tai, kad vertėtų pasinaudoti žmonių įpročiais, giliai apsigyveno džiunglių bendruomenėje, ir gyvūnai nusprendė surengti dainų konkursą, kuriame norą dalyvauti išreiškė beveik visi gyventojai – net raganosis.

Vadovauti viskam ėmėsi apuokas, mat jis jau viską matė ir žinojo, ką daryti. Visi draugiškai nusprendė, kad konkurso laimėtoją išrinks slaptu balsavimu, o balsavime dalyvaus visi konkurso dalyviai.

Kaip tarė, taip ir padarė. Visi džiunglių gyventojai vienas po kito lipo į sceną ir atliko savo dainą, o publika apdovanojo juos tylesniais ar garsesniais plojimais. Po to kiekvienas popieriaus skiautėje užrašė tą, už kurį balsuoja, ir įmetė į didžiulią urną, kurią akylai saugojo apuokas.

Atėjus rezultatų paskelbimo laikui, apuokas pakilo į sceną, šalia jo įsitaisė dvi vyriausiosios bedžionės ir prasidėjo “skaidrių rinkimų aktas”.

Viena beždžionė ištraukė iš urnos pirmąjį lapą ir visuotinio jaudulio atmosferoje apuokas paskelbė:

– Pirmasis balsas, mano broliai, atitenka mūsų draugui – asilui!

Įsiviešpatavo tyla ir tik kažkur iš pakraščio pasigirdo kuklūs plojimai.

– Antrasis balsas – už asilą!

Visiškas absoliutus sumišimas.

– Trečiasis – už asilą!

Konkurso dalyviai ėmė žvalgytis, iš pradžių – nustebę, vėliau – su aiškiai matoma pasmerkimo gaida, o kai balsų už asilą tik daugėjo, minia pajuto kaltę už šitokius balsavimo rezultatus.

Visi žinojo, kad nebuvo baisesnės dainos, nei siaubingas asilo žviegimas. Tačiau balsų dauguma asilas buvo paskelbtas konkurso laimėtoju ir jam buvo įteiktas prizas – nugalėtojo palmė. Taip pat asilui buvo suteiktas “geriausio džiunglių balso” titulas.

Vėliau apuokas išsiaiškino, kaip gi įvyko taip, kad laimėjimas atiteko pačiam baisiausiam kriokimui. Paaiškėjo, kad kiekvienas konkurso dalyvis, manydamas, jog yra neabejotinai vertas laimėtojo vardo, balsavo už patį blogiausią atlikėją, negalintį su juo konkuruoti.

Laimėtojas buvo išrinktas beveik vienbalsiai. Tik du dalyviai balsavo ne už asilą: pats asilas, galvojantis, kad neturi ko prarasti, nuoširdžiai balsavo už vyturį, o antrasis buvo žmogus, kuris, žinoma, balsavo už save.

A

***

A

– Štai taip. Tokios yra smulkmeniškumo pasekmės mūsų visuomenėje. Kai mes jaučiamės tokie svarbūs, jog kitiems tiesiog nebelieka vietos, kai mes galvojame, kad esame nusipelnę tiek daug, jog nematome toliau savo nosies, kai mums atrodo, kad esame tokie nuostabūs, jog negalime negauti to, ko norime, tuomet tuštybė, niekingumas, kvailumas ir ribotumas daro mus smulkmeniškais. Ne, ne egoistais, o būtent – smulkmeniškais. Smulk-me-niš-kais!

A

Ištrauka iš argentiniečių rašytojo, psichoterapeuto Jorge Buckay knygos “Aš noriu papasakoti jums…” (“Let me tell you a story”) / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

 

Komentarai