pakilti

Dviem dydžiais mažesni

Tą dieną aš atėjau iš anksto pasiruošęs temą: norėjau pratęsti pokalbį apie priverstines pastangas.

Tai, ką išgirsdavau sesijos metu, man skambėjo išmintingai. Bet kai naujas žinias reikėdavo pritaikyti gyvenime, man nepavykdavo laikytis tų dalykų, kurie teoriškai skambėjo taip viliojančiai.

– Man atrodo, kad aš negaliu gyventi bent kartais neversdamas savęs kažko daryti. Ir apskritai man atrodo, kad niekas negali gyventi be priverstinių pastangų.

– Kažkuria prasme, tu esi teisus, – atsakė man Jorge. – Didžiąją savo gyvenimo dalį aš stengiausi būti ištikimas savo filosofijai, bet ne visada man tai pavykdavo. Galvoju, kad visiems taip yra. Idėja “ne priverstinėms pastangoms” – tai iššūkis, nuolatinis darbas, disciplina. Vadinasi, reikalingos tam tikros treniruotės.

Iš pradžių ir man atrodė, kad tai neįmanoma, – tęsė jis. – Ką apie mane pagalvos kiti, jeigu aš neisiu į tą susirinkimą? Jeigu aš nesiklausysiu atidžiai to, kas kalbama, net jeigu man visiškai nusispjaut į tai? Jeigu aš nepadėkosiu tam žmogui, kuris, mano nuomone, nusipelno paniekos? Jeigu aš neatsižvelgsiu į prašymą, kurio tiesiog nenoriu vykdyti? Jeigu leisiu sau prabangą dirbti keturias dienas per savaitę ir nesivaikysiu didelių pajamų? Jeigu aš atsisakysiu mesti rūkyti ir lauksiu, kol tai įvyks savaime? Jeigu…?

Kažkur rašiau, kad būtinų pastangų idėja – tai socialinis produktas, tam tikros ideologijos vaisius, griežtai nurodantis socialinės būtybės formą. Aišku, jeigu žmogus tingus, piktas, egoistiškas ir nerūpestingas, jis turi prisiversti ir įdėti pastangų, kad taptų geresnis. Bet ar žmogus iš tikrųjų toks?

Aš įdėmiai klausiau, ką kalbėjo Jorge. Ir ne tiek dėl to, ką jis sakė, kiek dėl to, kad pats gyvenau idėja apie tai, jog gyvenimas turi būti be įtampos, taikoje su savimi, ramus, be jokio skubėjimo ir be to amžino klausimo “Ką aš čia veikiu?”

Bet nuo ko pradėti?

– Iš pradžių, – pratęsė Jorge, lyg išgirdęs mano mintis, – ir visų pirma, reikia išsipainioti iš spąstų, į kuriuos mes įkliuvome dar ankstyvoje vaikystėje. O šie spąstai – tai į mūsų sąmonę įaugusi mintis, kad vertinga yra tik tai, kas reikalauja daugybės pastangų.

“Bull shit” – kaip pasakytų amerikiečiai. Ir kiekvienas iš savo patirties žino, kad tai – ne tiesa, bet kažkodėl tai netrukdo ir toliau kurti savo gyvenimo, remiantis šia nenuginčyjama tiesa.

Prieš keletą metų aš aprašiau vieną klinikinį sindromą, būdingą kiekvienam iš mūsų. Pavadinau aš jį “dviem dydžiais mažesnių batų sindromu”. Ir tuoj suprasi, kodėl…

Vienas žmogus įeina į avalynės parduotuvę ir prie jo prieina maloniai nusiteikęs pardavėjas:

– Kuo galiu jums padėti?

– Norėčiau poros juodų batų, tokių, kaip vitrinoje.

– Žinoma, pone. Pažiūrėkime, koks jūsų dydis…keturiasdešimt pirmas, tiesa?

– Ne, man reikia trisdešimt devinto.

– Atleiskite, bet avalynės skyriuje aš dirbu jau daug metų ir tiksliai galiu pasakyti, kad jūs avite keturiasdešimt pirmo dydžio batus. Na, gal keturiasdešimto, bet tikrai ne trisdešimt devinto.

– Man reikia trisdešimt devinto dydžio batų.

– O gal pamatuokime jūsų kojos dydį?

– Galite matuoti, ką tik norite, o aš jums sakau, kad man reikia trisdešimt devinto dydžio.

Pardavėjas vis dėlto išmatuoja kojos dydį ir patenkintas praneša:

– Matote? Juk sakiau, kad keturiasdešimt pirmas!

– Klausykite, kas moka už batus? Jūs ar aš?

– Jūs.

– Tai po galais, atneškite man trisdešimt devinto dydžio batus!

Nustebęs pardavėjas nueina į sandėlį ir neša prašomo dydžio batus. Pakeliui jis staiga suvokia, kad žmogus batus perka ne sau, o kažkam kitam.

– Štai, kaip ir prašėte – juodi trisdešimt devinto dydžio batai.

– Paduokite, prašau, batų šaukštą.

– Jūs norite apsiauti šiuos batus?

– Žinoma.

– Jūs juos perkate sau?

– Taip, šiuos batus aš perku sau. Paduosite pagaliau batų šaukštą?

Na taip, be šaukšto įsprausti kojų į šiuos batus nepavyktų. Po kelių keistomis pozomis išreikštų bandymų, pirkėjas sugrūda kojas į juodus batus. Inkšdamas ir dejuodamas jis žengia kelis žingsnius.

– Gerai, tinka. Perku.

Pardavėjui vien nuo minties apie tai, kaip jaučiasi šiuose batuose kliento pirštai, ėmė skaudėti.

– Ar supakuoti į dėžę?

– Ne, nereikia, aš su jais eisiu.

Pirkėjas išeina iš parduotuvės ir šiaip ne taip nuklibinkščiuoja iki darbo. Po kelių valandų, praleistų su per mažais batais, jo veidą iškreipia skausmo grimasa, o iš paraudusių akių pradeda byrėti ašaros.

Jo kolega, stebėjęs jį kelias valandas, susirūpinęs klausia:

– Kas tau? Ar kažkas atsitiko? Tu blogai jautiesi?

– Ne, čia dėl batų.

– O kas su batais?

– Jie man spaudžia.

– O kas su jais nutiko?

– Nieko, jie tiesiog dviem dydžiais mažesni, nei mano koja.

– Jie ne tavo?

– Mano, bet…

– Nieko nesuprantu, tau kojų neskauda?

– Skauda nežmoniškai, jau nebegaliu kentėti.

– Tai kodėl tu jų nenusiauni?

– Aš tuoj tau viską paaiškinsiu, – sako žmogus skausmo iškreiptu veidu. – Mano gyvenime visiškai nėra džiaugsmo. Jokių malonių akimirkų.

– Ir?

– Šie batai mane tiesiog žudo. Aš kenčiu, tai tiesa, bet po kelių valandų aš grįšiu namo ir juos nusiausiu, o tada įsivaizduok, kokį malonumą aš pajausiu, drauguži! Kokį malonumą!


Ištrauka iš argentiniečių rašytojo, psichoterapeuto Jorge Buckay knygos “Aš noriu papasakoti jums…” (“Let me tell you a story”) / vertė Ilona Tamošiūnienė


PASITIKĖJIMAS SAVIMI. MEILĖ SAU. VIDINĖ STIPRYBĖ. GYVENIMO DŽIAUGSMAS.

VISA TAI IR DAUG DAUGIAU – TĘSTINĖJE PROGRAMOJE “IŠLAISVINK DRĄSĄ GYVENTI”

JAU NUO LIEPOS 25 d. Daugiau informacijos ir registracija ČIA >>>

Komentarai