pakilti

Gyvenimas vaidmenyje

Tiek daug kalbama apie savęs priėmimo svarbą, savo kelio atradimo vertę, apie būtinybę atsisakyti primestų stereotipų ir išlaisvinti individualumą. Šiomis temomis parašyta šimtai knygų ir straipsnių, sukurta ir pravesta daugybė psichologinių seminarų. O kaip tai atrodo realybėje?

A

STRAIPSNIS AUDIO FORMATU 

A

Praktikoje viskas atrodo kiek kitaip. Dažniausiai vietoje savęs pažinimo ir priėmimo įvyksta paprasčiausia dekoracijų kaita. Mini keičiam į maksi, “go-go” – pramoginiais šokiais, įgūdį aistringai vairuoti – įgūdžiu taip pat aistringai siuvinėti kryželiu. Įžūlias “sexy-girl” keičia dorovingos “vedų moterys”. Vienas vaidmuo pakeičiamas kitu, sociumo standartai pakeičiami “Vedų” standartais. Bet esmė išlieka ta pati: moteris nepažįsta savęs, o prisitaiko prie tam tikro šablono. Ji ir toliau privalo atitikti, pateisinti lūkesčius ir gyventi vaidmenyje, tegu išoriškai jis atrodo ir patrauklesnis. Ir tai vyksta dažniausiai todėl, kad taip gyvendamos mes gauname tam tikrus bonusus.

A

Vienas iš jų – iliuzinis saugumo pojūtis, įsitikinimas tuo, kad tu kontroliuoji situaciją.

A

Kai kiekvienas “aktorius” nepriekaištingai atlieka savo vaidmenį, “spektaklio” pabaiga iš anksto žinoma. Iš anksto žinomi žodžiai, posakiai, intonacijos, gestai, reakcijos į tai, kas vyksta. Tu iš anksto žinai, ko iš tavęs tikisi, kaip reikia elgtis ir kaip elgsis kiti. Scenarijuje numatytos menkiausios smulkmenos. Kažkuria prasme, tai – patogu: garantuotas rezultatas ir jokių nesusipratimų. Tačiau toks “patogus” gyvenimas savyje talpina reikšmingą auką: savo jausmų, emocijų, norų, ribų, poreikių, interesų ignoravimas vardan “aukštesnio tikslo”. Ir nesvarbu, kad toks gyvenimas įgrįso iki kaulų smegenų, o ir tikslas ne toks jau kilnus, kaip atrodo, atsisakyti įprasto amplua pasirodo pakankamai sunku. Tiksliau sakant – baisu. Nes teks palikti taip gerai pažįstamą kampelį, pradėti rizikuoti, keisti elgesį, o tai reiškia – prarasti kontrolę.

A

Dar vienas “gyvenimo vaidmenyje” privalumas – tai galimybė pamaitinti savo ir taip jau išsipūtusį ego.

A

Toks gyvenimas yra patogus pasijausti “nuostabiąja princese”, “išminties karaliene”, “sėkminga verslo ledi”, “paslaptinga geiša”, “dvasiškai turtinga dama”, “pavyzdine žmona”, “idealia mama”… Kuo tik nori, svarbiausia – pačia pačiausia. Kas gi tame blogo? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Bet jeigu žvilgtelėti giliau, į paviršių iškyla absoliutus savęs sutapatinimas su šiuo vaidmeniu. Kažkuriuo momentu tu pradedi tikėti, kad esi gerumo, išminties, sėkmės įsikūnijimas. Pasaulis pražysta rožinėmis spalvomis ir jame nėra vietos netobulumui, klaidoms, nesėkmėms. Bet gyvenimas juk ne visada giedras – ir debesų susikaupia, ir audra praūžia. Ir kai staiga netikėtai užlieja baimės ar skausmo bangos, vienintelis būdas susitvarkyti su “blogu oru” – ignoruoti situaciją. Ir tu pasirenki nepastebėti akivaizdžių dalykų, įtikinėdama save, kad viskas yra gerai ir tu vis dar puiki, sėkminga ir klestinti. Nes pripažinti tiesą apie save reiškia išsprogdinti tokį mielą, jaukų ir mylimą vaidmenį.

A

Kurdami įvairius vaidmenis ir susiliedami su jais į vienumą, iš tikrųjų mes siekiame vieno vienintelio tikslo – mes norime patikti.

A

Patikti sau, mylimam vyrui, tėvams, vaikams, vadovams, draugams, mažai pažįstamiems… Kažkam, kas mums labai svarbus. Nes kažkur sielos gelmėse vis dar slepiasi vaikiška baimė, kad tave atstums. Nepriims, nesupras, išjuoks ar pasmerks. Mes jau vaikystėje išsiaiškinome, kad tokie, kokie mes esam iš tikrųjų, mes niekam nereikalingi. Tokių mūsų tiesiog nemyli. Mes privalome daryti tai, ko iš mūsų laukia sugausieji. Mes turime atitikti kažkokioms taisyklėms, normoms ir reikalavimams. O tam reikia pamiršti tikruosius savo norus, vertybes, interesus, svajones ir pradėti vaidinti atitinkamą rolę – “pavyzdinė mokinė”, “paklusni dukra”, “gera mergaitė”…

A

Bijodami prarasti mums reikšmingų žmonių meilę ir pagarbą, mes sukuriame vaidmenį, kuriame prarandame patys save.

A

Ir tampame ne tais, kuriais norėtumėm būti, o tokiais, kokiais mus nori matyti kiti. Kai suaugame, tėvų, kaimynų ir mokytojų vietą užima vyrai, vaikai, vadovai. Ir tenka nuolat gyventi žvilgčiojant per petį: kokį įspūdį aš palikau? Kaip atrodau? Kaip kiti reaguoja į mane?

A

Taip, daugumai būti savimi yra tiesiog baisu. O jeigu surizikuoti ir parodyti tikrąją savo dalį? Su visomis keistenybėmis ir nepanašumais. Papasakoti apie tikruosius savo norus, interesus, vertybes, svajones, idėjas? Bet tam, kad galėtum tai padaryti, teks suskaldyti susikurto vaidmens kevalą, kurį taip ilgai kūrei ir tausojai. Ir pradėti pažinti save iš naujo, tokią netobulą, nevienareišmišką, prieštaringą ir kartais – patrakusią.

A

Priimdama visą tiesą apie save, įgauni didingą jėgą ir drąsą. Drąsą būti savimi, gyventi taip, kaip tau patinka, daryti tai, ko tu nori, kurti, mylėti, o kartais ir krėsti pokštus. Lieka mažiau tariamų pareigų ir bereikalingų apmąstymų. Bet atsiranda daugiau laisvės ir spontaniškumo. Ir tada gyvenimas suspindi kitokiomis spalvomis, pradeda žaisti švelniais blyksniais, skleisti dieviškus aromatus. Ir atsiranda daug energijos, kuri leidžia nuversti kalnus ir įkopti į neįveikiamas viršukalnes.

A

TODĖL, KAD JĖGA SLYPI NE VAIDMENYJE. JĖGA GYVENA TIKRUME…A

 

A

IŠLAISVINK SAVO TIKRUMĄ TĘSTINĖJE PROGRAMOJE “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”!

A

Komentarai