pakilti

Įsimylėjęs savo noru

Vieną dieną sparnuotas dangaus klerkas rūsčiai paklaus: “Kokie jūsų santykiai su gyvenimu?” Ir ką jam atsakyti? “Aš dėl jo dirbu”, “Mes tik kaimynai”, “Prikibo ir sekioja visur paskui”, “Nežinau, man jį tiesiog davė”. Ir tik nedaugelis atsakys “Aš jį myliu”.

Ir kas gi šiais motyvacinių seminarų, psichologinių praktikumų ir kitų negirdėtų dalykų laikais ištikimai myli gyvenimą? Juk čia apie tuos, kurie į Everestą, Taikos korpusą ar pėsčiomis aplink pasaulį, arba bent jau griežtai prieš pusryčius. O paprastam, statistiniam žmogui privaloma būti nepatenkintu gyvenimu ir vis mėginti su juo susitvarkyti santykius…kol mirtis išskirs.

Besąlyginės meilės laikotarpis, kai pasitinki kiekvieną dieną smalsiai ir džiaugsmingai, paprastai baigiasi vaikystėje. Vėliau, jeigu pasiseka, aplanko romantiškas laikotarpis, užpildytas svajonėmis ir aistringomis priesaikomis. Gyvenimas panašus į nuostabų nepažįstamąjį, kuris niekada tavęs nepaliks. Ir tik “pagyvenus” drauge petys petin kokių keturiasdešimt metų, prasideda įprasti skundai, priekaištai ir nusivylimai.

Gyvenimas apgavo. Žadėjo būti ypatingas, ne toks, kaip visų. O dabar tik pasižiūrėkite į jį! Vaikštinėja namuose su nutrintu chalatu, apsupa niekšais ir chamais, nepildo norų, ir apskritai – nuobodus ir nykus.

Jaučiasi žmogus suglumęs ir nešiojasi širdyje nuoskaudas gyvenimui: “Anksčiau puikus buvai, švelnus, o pavirtai tokia rupūže, kurią kad ir kiek bučiuotum, princu nepavirs!” Ir nepagalvoja žmogus, kad jau seniai pats pavirto zyziančiu bambekliu, kolekcionuojančiu petnešas ir leidžiančiu vakarus su loterijos bilietu prie televizoriaus ekrano. Ir net nesusimąsto sukaupti valią, drąsą ir atjautą. Vat dėl kito gyvenimo tai gal ir pasistengtų, bet dėl tokio netikusio – kam čia plėšytis?

Nepastebi šis žmogus, kad jau liovėsi šypsotis savo gyvenimui ir dėkoti jam už smulkmenas, mažus dalykus arba tiesiog – už nieką. Nesididžiuoja ir skundžiasi juo visiems, kas tik klauso. Vertina jį pagal dovanas ir keikia už nesėkmes bei neišsipildžiusias svajones. Išduoda jį, geisdamas kito, ir grąsina išsiskirti dėl skausmo, kuriuo gyvenimas gydo jo širdį.

Pamiršo žmogus, kad net nuo trumpo, susižavėjusio “Koks gi tu gražus!” gyvenimas sužydi, linksmai nusikvatoja ir nušvinta iš laimės. Vadina jį žiauriu ir neteisingu, ir jis verkia. O pasidžiaugia juo iš pat ryto – jis visą dieną kažką veikia, triūsia, rūpinasi. Pamiršo žmogus, kad tereikia pasitikėti gyvenimo išmintimi, ir jis tuoj pat išskleidžia sparnus. Negirdi žmogus, kad su kiekvienu širdies dūžiu gyvenimas jam šnabžda: “Nebijok nieko, aš juk su tavimi”. Nepastebi žmogus, kad gyvenimas kantriai laukia, kol pradės su juo draugauti, kol patikės juo ir, nepaisant nieko, jį pamils.


V. Isajeva / iš rusų kalbos vertė Ilona Tamošiūnienė


Jeigu jau aiškiai suvoki, kad taip, kaip yra dabar, nebetinka, ir nori tai pakeisti...

Tęstinė programa internetu 'Kuriu save iš naujo'

DAUGIAU INFORMACIJOS IR REGISTRACIJA ČIA >>>

Komentarai