pakilti

Jorge Buckay. Trys tiesos.

Ieškodami tiesos, savo gyvenimo kelyje mes sutinkame įvairiausių idėjų. Jos palaipsniui iškeroja mūsų sąmonėje, kuriam laikui sukurdamos mūsų požiūrio sistemą. Tačiau vėliau dalis šių tiesų nubyra – arba todėl, kad mums jų nebereikia, arba todėl, kad jos neatlaiko mūsų abejonių. O gal todėl, kad nauja, mus užvaldžiusi tiesa, nesiderina su ankstesne ir kovoja mūsų viduje dėl vietos po saule. O gal tiesiog todėl, kad tos tiesos praranda savo svarbumą. Ir mes pasimetame. Bet kokiu atveju, mes pradedame abejoti tais svarstymais, kuriais rėmėmės. Įsivaizduokite, kad paėmę į rankas savo burlaivio šturvalą ir suvokdami visas savo galimybes, jūs niekaip negalite pasirinkti teisingos krypties…

Ir tuomet aš prisimenu Antuano de Sent Egziuperi knygą “Mažasis princas”.

Prisimenate?

“Keliaudamas mažomis savo galaktikos planetomis, jis sutiko Geografą, kuris savo ragistracijų knygoje žymėjo kalnus, upes ir žvaigždes.

Mažasis princas norėjo įtraukti į ją savo gėlelę (tą, kurią paliko savo planetoje), bet Geografas jam atsakė:

– Mes neregistruojame gėlių, nes neįmanoma registruoti efemeriškų dalykų.

Ir Geografas paaiškino Mažajam Princui, kad “efemeriškas” reiškia tai, kam gresia greitas išnykimas.

Tai išgirdęs, Mažasis Princas labai nuliūdo. Jis suprato, kad jo rožė efemeriška…”

Ir tada aš paklausiau savęs: ar egzistuoja tiesos, nepajudinamos, kaip uola, ir nekintančios, kaip įprastas peizažas už lango? Ar tiesa yra tokia pat efemeriška ir trapi, kaip nuskinta gėlė?

Visatos mastu tai galėtų skambėti taip:

– Ar kalnams, upėms ir žvaigždėms negresia greitas išnykimas?

– Ką reiškia “greitai” lyginant su “visada”?

– Ir ar nesigauna taip, kad kalnai taip pat efemeriški?

Aš norėčiau parašyti apie keletą idėjų-kalnų, idėjų-upių, idėjų-žvaigždžių, kurias aš sutikau savo kelyje.

Kai kurios iš šių tiesų, žinoma, kitiems gali atrodyti abejotinos. Gali būti, kad kada nors jomis suabejosiu ir aš. Bet dabar jos, mano požiūriu, vientisos ir patikimos. Dar daugiau, vertinamos nešališkai, jos atlaiko sveiko proto kritiką.

1. Pirmoji tiesa yra neatskiriama geštalto filosofijos dalis – mintis apie tai, kaip sužinoti, kad:

Yra tai, kas yra.

Rašau tai ir galvoju, kaip nusivils skaitytojas: “Yra tai, kas yra”. Tokia ir yra tiesa?

Į šią mintį mes dažnai nekreipiame dėmesio, nežiūrint į tai, kad ji akivaizdi. Joje slypi trys svarbūs elementai, kuriuos, kaip man atrodo, būtina pabrėžti: pirma, žinojimas “yra tai, kas yra” reiškia, kad mes turime priimti poelgius, įvykius, situacijas tokiomis, kokiomis jos yra.

Realybė ne tokia, kokią aš norėčiau matyti.

Ji ne tokia, kokia turėtų būti.

Ne tokia, apie kurią man pasakojo kiti.

Ji ne tokia, kokia buvo.

Ji ne tokia, kokia bus rytoj.

Mane supanti realybė yra tokia, kokia yra.

Mano pacientai ir mokiniai, išgirdę šį teiginį, įžvelgia jame kažkokį susitaikymą, nuolankumą, nenorą išlaikyti kovinę formą.

Aš galvoju, kad būtina visuomet prisiminti, kad pokyčiai gali įvykti tik tada, kai mes suvokiame tikrąją reikalų padėtį.

Kaip gali suplanuoti maršrutą iki Niujorko, jeigu nežinosi, kuriame Visatos taške esi? Keliauti aš galiu tik iš konkretaus taško, būtų tai vieta žemėlapyje ar mano kelio atskaitos taškas. Tai ir reiškia priimti situaciją tokią, kokia ji yra.

Antroji šios tiesos dalis, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra:

Aš esu tas, kas esu.

Ir dar kartą:

Aš ne tas, kuo norėčiau būti.

Aš ne tas, kuo reikėtų būti.

Aš ne tas, kuo matyti mane norėjo mama.

Aš net ne tas, kas buvau.

Aš esu tas, kas esu.

Beje, aš galvoju, kad visos mūsų sielos žaizdos ir kančios – tai tikrovės neigimas. Visos mūsų neurozės prasideda tada, kai mes stengiamės pasikeisti ir tapti ne tais, kas mes esame.

Knygoje “Aš noriu jums papasakoti apie…” rašiau apie savęs neigimą:

…Viskas prasidėjo tą pilką dieną, kai aš lioviausi išdidžiai sakyti:

AŠ ESU…

ir gėdingai, nedrąsiai

nulenkiau galvą ir pakeičiau

savo žodžius ir veiksmus

baisiomis mintimis:

MAN REIKĖTŲ BŪTI…

…Ir jeigu sunku priimti, kad aš esu tas, kas esu, dar sunkiau priimti bent trečdalį tiesos, kuri kyla iš minties “yra tai, kas yra”:

O būtent:

Tu nesi tas, kuo aš norėčiau, kad tu būtum.

Tu ne tas, kas buvai.

Tu ne tas, kurį matyti man būtų patogiau.

Tu ne toks, kaip aš noriu.

Tu esi tas, kas esi.

Priimti – reiškia gerbti tave ir nereikalauti, kad tu pasikeistum.

Visai neseniai aš sau sukūriau tikros meilės apibrėžimą. Mylėti – tai reiškia nesavanaudiškai kurti sąlygas tam, kad kitas būtų tuo, kas jis yra.

Ši mintis – tai pradžia (visomis šio žodžio prasmėmis, tai pirmas ir pagrindinis dalykas) bet kokių brandžių santykių. Kai aš priimu tave tokį, koks tu esi, aš suprantu, kad ir tu priimi mane tokį, koks aš esu.

2. Antroji, man ypatingai svarbi tiesa, kyla iš sufijų išminties:

Jokie gėriai gyvenime neduodami nemokamai.

Ir iš šio teiginio galime daryti mažiausiai dvi išvadas:

Pirmoji:

jeigu aš noriu, kad mano gyvenime įvyktų kas nors gero, aš tiesiog privalau žinoti, kad už tai teks susimokėti. Žinoma, tai ne visada pinigai (jeigu taip būtų, būtų labai paprasta). Ir ši kaina kartais gali būti labai aukšta, o kartais – labai maža, bet ji bus visada! Nes jokie gėriai neduodami nemokamai.

Antroji:

būtina suprasti, kad jeigu aš iš išorės gaunu kažką gero, jeigu mano gyvenime vyksta džiaugsmingi ir malonūs įvykiai – tai vyksta todėl, kad aš nusipelniau jų. Aš jau susimokėjau už juos, aš esu jų vertas. (Tik norėdamas apsaugoti pesimistus ir atbaidyti vikruolius, paaiškinsiu: už visa tą gėrį, kuris vyksta mano gyvenime dabar, aš jau susimokėjau. Ir negali būti jokių mokėjimo atidėjimų.)

Kai kurie, išgirdę tai, paklaus:

– O kaip su blogais dalykais?

– Nejau ir tai kainuoja?

– Jeigu mano gyvenime vyksta blogi dalykai, ar tai yra atsakymas į mano nuveiktus darbus? Aš to nusipelniau?

Gali būti, kad taip ir yra. Tačiau aš kalbu tik apie tas tiesas, kurios man atrodo neginčytinos. Apie universalias tiesas, apie tiesas be išimčių.

Ir man teiginys “aš esu vertas visko, kas su manimi vyksta, tame tarpe ir blogi dalykai” nėra toks. Taip būna ne visada.

Galiu patikinti jus, kad pažįstu žmonių, išgyvenusių daugybę nelaimių ir nesėkmių visiškai nepelnytai.

Priimti šią tiesą (jokie gėriai neduodami nemokamai) – reiškia visiems laikams atsisveikinti su vaikišku įsivaizdavimu, kad kažkas man kažką skolingas ar kažką privalo, nes aš taip noriu. Įsivaizdavimu, kad gyvenimas tarytum privalo duoti man tai, ko aš noriu vien todėl, kad aš noriu to. Vien todėl, kad man turi pasakiškai pasisekti.

3. Trečiąją tiesą, kuria vertėtų vadovautis, galėčiau pasakyti taip:

Niekas negali padaryti visko, ko jis nori,

BET

Kiekvienas gali niekada NEdaryti to,

Ko jis NENORI.

Aš nuolat sau kartoju:

Niekada nedaryti to, ko aš nenoriu.

Priimti šį teiginį ir pagal jį gyventi nėra lengva. Tai taip pat gaunama ne veltui. Primenu – jokie gėriai neduodami nemokamai. Ir tai yra gerai.

Ką aš turiu mintyse? Jeigu aš – suaugęs žmogus, niekas negali manęs priversti daryti tai, ko aš nenoriu. Pati aukščiausia kaina, kurią aš galiu už tai susimokėti – mano gyvenimas.

Aš suprantu, kad gyvenimas – pats svarbiausias dalykas, kurį aš turiu, ir aš negaliu jokiu būdu sumenkinti jo vertės. Bet vis dėlto manau, kad galvoti “Aš nedarysiu vienų ar kitų dalykų” visiškai nereiškia, kad už juos man tektų susimokėti gyvenimu. Tai ne visada susiję dalykai ir tarp šių teiginių negalima dėti lygybės ženklo.

Kasdienybėje kaina paprastai yra daug mažesnė. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų yra būtinas – liautis laukti iš aplinkinių pagyrimų, pritarimo, meilės. Kartais tai gali būti labai nemalonu. Dažnai kaina, kurią tenka mokėti, kai išdrįsti pasakyti “ne” – tai pamatyti ne pačias gražiausias savo draugų puses, žiūrėti, kaip jie atsuka tau nugarą ir kitas kūno dalis…matyti, kaip jie išeina.

Šios trys tiesos man – idėjos-kalnai, idėjos-upės, idėjos-žvaigždės.

Tiesos, kurios nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo aplinkybių.

Tai trys principai, kurie susiję ne su konkrečiu laiko momentu, o su kiekviena akimirka, susiję su tuo, ką mes vadiname “mūsų gyvenimas”.

TIESOS-KALNAI mums yra duotos tam, kad mes pastatytumėm savo namus ant tvirtų pamatų.

TIESOS-UPĖS mums reikalingos tam, kad numalšintumėm savo troškulį ir galėtumėm plaukti, ieškodami naujų horizontų.

TIESOS-ŽVAIGŽDĖS mums rodo kelią net pačiomis tamsiausiomis naktimis…

Ištrauka Jorge Buckay (argentinietis psichoterapeutas, rašytojas) knygos “Istorijos pamąstymui” / Vertė Ilona Tamošiūnienė

Komentarai