pakilti

Kaip “reikia” gyventi?

Man visada buvo artima “tokio gyvenimo, koks jis yra” idėja. Ne kažkokio įsivaizduojamai teisingo gyvenimo, o to, kuris įvyksta su mumis kiekvieną akimirką.

A

Mes puikiai žinome, kaip reikia gyventi. Reikia anksti eiti miegoti ir anksti keltis, valgyti sveiką maistą, leisti sau ilsėtis, neprojektuoti, nepykti ant kvailių ir neįsižeisti, gavus agresijos porciją, protingai dirbti su emocijomis, ieškoti ir prašyti pagalbos, nesiteisinti, žinoti savo asmenines ribas ir būtinai žinoti jas teisingai. Jeigu giniesi per stipriai, vadinasi, tau skauda. Jeigu nesigini – nežinai, o jeigu giniesi nuosaikiai – meluoji sau dėl vieno arba dėl kito.

A

Pripažinsiu, aš galiu prirašyti tonas teisingų dalykų apie tai, kaip reikia teisingai būti. Gyvenime, su vaikais, karjera, emigracija, draugyste, santykiais, santuoka, skyrybomis, konfliktais, ribomis, skausmu, empatija, verslu ir visa kita puokšte pačių įvairiausių dalykų. Dar daugiau, aš žinau apie pažeidžiamumo svarbą ir galiu daug parašyti, kaip tai sudėtinga, skauda ir ne visada pavyksta. Ir aš žinau, kad tai – kita “teisingumo” stadija – pažeidžiamumas, ir su kuo jis valgomas. Tai panašu į kompiuterinių žaidimų lygius.

A

Pirmas lygis. Nesąmoningas. “Nu, staugiu aš ant savo vaikų ir ką-ą-ą-ą-ą?”

Antras lygis. Neofitas baltais drabužiais. “Rėkti ant vaikų – siaubinga, kokios jos baisios mamos!”

Trečias lygis. Aš be baltų drabužių, aš – gyva ir pažeidžiama, pastebėjote? “Visi kartais rėkia ant vaikų ir aš – ne išimtis, bet aš suvokiu, kad taip daryti neteisinga, ir aš sau atleidžiu”.

A

Kodėl jie nesikreipia pagalbos į psichologus ar kitus specialistus? Kodėl jie leidžia sau ištižti? Nors aš ir be baltų drabužių, aš juos suprantu ir linkiu jiems gero, tiesiog jiems būtina profesionali pagalba. Jie privalo norėti pasikeisti.

A

Teoriškai viskas teisinga. Neįmanoma padėti tam, kuris nenori keistis, kuris nemato savyje jokių problemų. Ar reikia jį kaltinti ir nuteisti? Tam, kad jis pajaustų, jog yra neteisus, jog yra menkas ir nereikšmingas savo idiotiškuose nevaldomuose jausmuose? Gal tai jį išjudins? Ar reikia jį suprasti, palaikyti ir pagailėti? O gal apgaubti jį supratimu ir šiluma, ir tuomet jis atras jėgų keistis?

A

Velniai žino.

A

Gal šiandien manyje nėra supratimo ir šilumos. Galbūt, jie negali nešaukti, neprojektuoti, nesitaškyti pagieža. Gal jie neturi nei jėgų, nei supratimo, nei energijos paprašyti pagalbos, pakilti. Gal jie negali susiimti, pajausti savo ribų, tapti geresniais. O gal nenori. Gal tiesiog negali panorėti. Gal aš negaliu nueiti miegoti laiku, pailsėti, atsisakyti šmoto sūrio su vynu, liautis smerkti smerkiančius. Gal negaliu. O gal nenoriu.

A

Yra tik čia ir dabar. Kiekvienas iš mūsų turi tik čia ir dabar, kur esame tokie, kokie esame. Nei įvairiausi straipsniai apie tai, kaip reikia teisingai gyventi, nei jokie užkeikimai to negali pakeisti. Štai sėdžiu aš nakčia virtuvėje, ant stalo – raudonas vynas ir atvėsęs mėsgalis plastikiniame inde. Ir turiu aš dešimtis neatliktų darbų, nuo nagų nubyrėjusį laką, “kvailas” nuoskaudas ir “protingus” žingsnius jų atsikratyti. Kartais gyvenimas prieš mane iškyla žaižaruojančioje rožinėje didybėje ir pripildo mane jėga. O kartais jis atsisuka gėdinga ir kvaila savo puse, ir tada man tenka ieškoti visokiausių “teisingų” būdų su tuo tvarkytis. Kartais man norisi dingti. O kartais – būti Visatos centre.

A

Kartais aš matau tik kvailas, nieko nesuvokiančias kartonines figūrėles, gyvenančias savo gyvūliškame nesąmoningume, ir galvoju, kam jos apskritai yra šiame pasaulyje. Ir aš noriu nuteisti. Kartais aš matau sužeistus, pasimetusius, neišaugusius vaikus, ir aš noriu juos apkabinti, suprasti ir atjausti.

A

O kartais aš matau tiesiog gyvus žmones, tokius, kokie jie yra. Kažkur skubančius, einančius savais keliais. Jaučiančius savo prasmės išskirtinumą ir savo būties menkumą. Palikusius tą amžių, kai vien tik raukšlės ant jų mažų rankyčių kėlė neapsakomą švelnumą, dar nepasiekusius amžiaus, kai vien tik žili plaukai ir metai kelia pagarbą. Kovojančius kievieną dieną savo vienišame mūšyje už kažką savo. Tris kartus nuvertintą, du kartus atsisakytą, tris kartus praradusį prasmę ir tris kartus ją sugalvojusį.

A

Kiekvienas iš mūsų dabar pragyvens kitas dešimt minučių, žengs žingsnį, ir tikės, kad to kažkam reikia, kad tai kažkam svarbu, ir ieškos pritarimo jūsų akyse. Gyvenimas kartais toks nepaprastas, skaudus ir vienišas reikalas. Ir jie – tokie, kokie yra, kiekvienas savyje, neteisingi, bet gyvi…

A

Autorė Olga Nečajeva / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

 

 

Komentarai