pakilti

Kur dingsta noras būti Moterim?

“Tu juk mergaitė!” Būtent ši frazė mažosiose deivėse nužudo norą būti Moterim. Tai frazė, metaliniais gniaužtais surakinanti mūsų energiją ir mūsų norus. Ši frazė sukuria rėmus, kurie nulemia, kaip mes gyvensime toliau. Tėvų ir auklėtojų, tariančių “Juk tu mergaitė!” ketinimai – patys kilniausi. Jie tik linki savo mažajai princesei laimės. Bet…

“Tu juk mergaitė? Kodėl tavo suknelė jau dėmėta?”
Ir štai tau jau dvidešimt. Tu apsivelki naują suknelę, netyčia užkliudai stiklinę sulčių, kurios ištykšta ant naujo drabužio. Ir tuo metu visa paletė būdvardžių spiečiumi praskrenda galvoje. Tu ir vėl prisimeni, kokia nevykėlė ir terlė esi. O mergaitės negali būti tokios. Ir tokių niekas niekada nepamils.

“Tu juk mergaitė! Pasėdėk ramiai penkias minutes!”
Ir štai tau dvidešimt penkeri. Ir tu bandai prisiversti gyventi ramiai. Bandai slopinti savo norus ir stengiesi norėti tik vieno – vakaro šeimos rate. Tu negali norėti pasivaikščiojimų su draugėmis, aktyvaus gyvenimo. Negali svajoti apie kūrybą ir savirealizaciją. Nes kažkas pasakė, kad tau užteks vystyklų ir keptuvės. Reikia sėdėti ramiai vienoje vietoje, lankstyti origami ir dėlioti mozaiką. Kad būtum gera mergaitė ir tave mylėtų.

“Tu juk mergaitė! Iš kur pas tave dvejetai?”
Ir štai tau jau trisdešimt. O tu iki šiol stengiesi gauti geriausius pažymius už viską, ką bedarytum. Būti geriausia darbe. Geriau nei kiti pabaigti ketvirtą universitetą. Pati geriausia. Puikiausia. Be klaidų. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors nesusidėlios ar nesigaus. Kaltės drakonas ima palengva naikinti tavo trapų kūną. Tu negali klysti, nes tavęs nebemylės.

“Tu juk mergaitė! Kodėl mušies su berniukais?”
Kai tave skriaudžia, tu privalai tylėti ir šypsotis. Apsimesti, kad tau vis vien. Ir štai tau jau trisdešimt penkeri, ir kai tavo vyras tau sako skaudžius žodžius – tu šypsaisi. Automatiškai. Tavo viduje vyksta atominis sprogimas, bet išorėje niekas to nemato. Ir tu niekaip negali suprasti – kodėl? Kodėl tavo vyras iki šiol nesuprato, kad juokeliai apie tavo svorį ar pėdos dydį skaudina? Kodėl jis iki šiol kreipiasi į tave keistais žodžiais arba įgelia, kai tai girdi kiti? Juk tu tyli. Kad jis galėtų tave mylėti.

“Tu juk mergaitė! Kodėl tavo kambaryje tokia betvarkė?”
Ir štai tau keturiasdešimt. Ir dėl tvarkos namuose pas tave – paranoja. Tu šluostai lėkštę dvidešimt tris kartus, kad tik niekas nepagalvotų, jog ji riebaluota. Tu fanatiškai plauni grindis ir reikalauji, kad visi puodelius sustatytų į vietas. Tu matai sienas, kurias išterliojo tavo vaikai, ir verki. Namai pavirsta nuolatinio streso šaltiniu – ir tau, ir tavo artimiesiems. O tu tik nori, kad tave mylėtų.

“Tu juk mergaitė! Tu privalai visiems padėti!”
Ir štai tau keturiasdešimt penkeri. Tu visą gyvenimą stengiesi visiems įtikti. Padedi kaimynei klijuoti tapetus, nors pas ją – trys suaugę sūnūs. Namo neši sunkius krepšius. Prižiūri svetimus vaikus, net tada, kai turi vakarui savo planų. Atsisakai pasimatymo su vyru, nes turi daug darbų. Tiesa, labai dažnai tu tai darai šeimos sąskaita. Tavimi visi gali pasikliauti. Tu nieko neprašai mainais. O jeigu tau už pagalbą kažką pasiūlo – tu atsisakai. Vienintelis žmogus, kuriam tu neturi laiko ir jėgų – esi tu pati. Tu pamiršai, kas yra grožio salonas ar nauja suknelė. Tu pamiršai, kad galima ramiai drybsoti lovoje su knyga ir niekur neskubėti. Tu nemoki gyventi kitaip. Tu privalai padėti. Kad tave mylėtų.

“Tu juk mergaitė! Kodėl tu keli balsą?”
Tu neturi teisės būti grubia, pykti, rėkti. Tai – ne mergaitėms. Ir štai tau penkiasdešimt. Ir visos tos neišsakytos nuoskaudos ir pretenzijos kaupiasi tavo kūne, sukeldamos ligas. Tu iki šiol negali pasakyti savo buvusiam vyrui, kad jis liautųsi tau siuntęs naujos šeimos nuotraukas. Ir apie tai, ką tu išgyvenai tada – tu taip pat tyli. Ir kai tavo vadovas apkrauna tave darbais, bet nesumoka žadėtos premijos – tu taip pat tyli. Žinoma, kartais tu sprogsti ir išsilieji. Ten, kur saugu. Anksčiau tai buvo vaikai. Bet nuo tada, kai jie išvažiavo, beliko tik katė. Tu nejauti net ir jos meilės.

“Tu juk mergaitė! Kaip tu gali mane nuvilti?”
Tau šešiasdešimt. Tu visą gyvenimą stengeisi nieko nenuvilti ir neįskaudinti. Tu labai stengeisi būti pavyzdinga mergaite. Bet dabar tu sergi, esi vieniša ir nelaiminga. Tu įpratai, kad kiti tiksliai žino, ko tu nori. Jie žino, kas tau yra geriau, ką tau reikia veikti, kur eiti. O savo norų tu nežinai ir neprisimeni. Tik svetimus. Mamos, tėčio, vyro, vaikų, bendradarbių, draugių. Galbūt visai neseniai šį pasaulį paliko tavo mama. Ir tu žinai, kas su tavimi bus toliau. O juk šiame gyvenime tu norėjai tik lašelio meilės…

Frazę “Tu juk mergaitė!” jau seniai laikas pakeisti žodžiais “Aš myliu tave, mano mažyle!” Ir jeigu iki šiol tau niekas to nesakė ir dabar šalia tavęs nėra nieko, kas galėtų ištarti tau šiuos žodžius, eik prie veidrodžio, pasižiūrėk sau į akis ir pasakyk “Aš tave myliu, mano mažyle!”

Šaltinis

Komentarai