pakilti

Mama, stop!

Moteris atėjo pas Mokytoją su vienu vieninteliu klausimu:

– Aš stengiuosi gyventi pagal taisykles, nieko neskriaudžiu, su visais elgiuosi švelniai ir draugiškai, daug dirbu, o laimės kaip nėra, taip nėra. Kodėl gi taip?

– O kaip tu galvoji, kodėl taip yra? – paklausė Mokytojas.

– Aš galvoju, kad dėl to kalta mano mama. Ji buvo labai griežta. Ji niekada manęs neglostė, negyrė, nepritarė man, nepalaikė, tik kritikavo, įžeidinėjo, žemino ir bare. Aš niekada negalėjau jai atsiverti, nes ji iš manęs šaipydavosi ir išpasakodavo mano vaikiškas paslaptis kitiems, ir, žinoma, su savo ironiškais komentarais. Ji nuolat mane spausdavo ir įsprausdavo į griežtus rėmus, kad kartais man būdavo ir kvėpuoti sunku. Ji ribojo mano laisvę ir neleido daryti taip, kaip aš norėjau. Ji reikalavo, kad aš gyvenčiau pagal jos taisykles ir daug ką draudė. Man net verkti drausdavo!

– O ką tu su tuo darei? – smalsiai pasiteiravo Mokytojas.

– Aš labai stengiausi, bet dabar galvoju, kad visos mano pastangos buvo beprasmiškos, – liūdnai atsakė Moteris. – Aš visą laiką stengiausi įrodyti mamai, kad galiu labai daug. Aš mokiausi puikiai, iš visų jėgų dirbau, padėjau žmonėms, ir stengiausi visada būti gera mergaite, kad tik mama mane įvertintų ir pasakytų “Na, dabar tu tikra šaunuolė, aš didžiuojuosi tavimi”.

– Na ir kaip, pavyko?

– Praėjo daug metų, bet niekas nepasikeitė. Ji visada buvo nepatenkinta manimi, visą laiką stengėsi mane užgauti, pažeminti, nuliūdinti. Ji taip ir nepasikeitė. O jos žodžiai ir poelgiai visada mane labai stipriai žeidė.

– ..na, tai tik reiškia, kad tu pati nepasikeitei, – bandė aiškinti Mokytojas. – Kokia buvai, tokia ir dabar esi. Kaip buvai auka, taip ja ir likai. O jeigu yra auka, visuomet atsiras ir tironas. Ir šį vaidmenį sutiko atlikti tavo mama.

– Bet juk aš jau seniai ne vaikas, aš išaugau! – paprieštaravo Moteris. – O kodėl mano gyvenime tironų tik padaugėjo? Mane skriaudžia visi, kas netingi: mama, vadovas, net bendradarbiai.

– Galbūt todėl, kad tu iki šiol nenori būti atsakinga už savo gyvenimą, ieškai kaltų ir pyksti ant mamos, kad esi silpna? Tai būk stipri, kas tau trukdo?

– Aš visiškai kitokia, jau pusę gyvenimo nugyvenau, savo vaikų turiu, aš pasikeičiau ir daug nuveikiau.

– Bet juk iš tikrųjų nepasikeitė niekas. O tavo pasiekimai ne tokie jau ir vertingi, juk darei viską ne šviesiausių ketinimų vedina.

– Kaip? Nieko nesuprantu.

– Tave vedė puikybė. Mama tave žemino – tu norėjai būti aukščiau jos. Mama tave kritikavo – tu stengeisi jai įrodyti, kad tu ne tokia. Tu nesijauti laiminga, nes tavo tikslas nuo pat pradžių buvo nepasiekiamas. Tu nenorėjai pasikeisti pati, tu norėjai, kad pasikeistų mama.

– Na, gal tu ir teisus, – pagalvojusi atsakė Moteris. – Tikriausiai taip ir yra. Bet aš vis vien nesuprantu, kodėl ji taip su manim elgėsi? Už ką? Ką blogo aš jai padariau?

– Būtent čia ir slypi atsakymas – tu nepadarei nieko, kad būtų kitaip. Tikriausiai, ji iš tavęs tikėjosi kažko kito?

– Ko? Ko dar ji galėjo tikėtis?

– O tu su ja kada nors kalbėjai apie tai?

– Ne, nekalbėjau…

– Tai gal vertėtų pasikalbėti su ja? – Mokytojas spragtelėjo pirštais ir Moteris pamatė savo mamą, stovinčią šalia jos.

– Labas, – pasisveikino Mokytojas. – Pas mane atėjo tavo dukra ir klausia, kodėl tu taip griežtai ją auklėjai? Ką tu norėjai jai duoti?

– Aš norėjau jai duoti stiprybę, – atsakė mama. – Ji buvo tokia silpna, neprisitaikius prie gyvenimo ir visiškai nemokėjo pakovoti už save. Mūsų santykiuose ji turėjo išmokti apginti savo asmenines ribas, ji turėjo užsigrūdinti ir leisti sau būti griežta tada, kai to reikia, išmokti pasakyti “ne” ir aiškiai išsakyti savo norus. Bet man nepavyko, rezultatų nėra. Aš tenorėjau, kad mūsų šeimoje daugiau niekada nebūtų aukų.

– O tau nebuvo baisu, kad ji pradės tavęs nekęsti?

– Ne, nes leisdama sau nekęsti, ji būtų išmokusi ir iš tikrųjų mylėti. Nes kol kas ji temoka gailėti – savęs ir kitų, tokių pat silpnų, kaip ji. Ir tam ji skiria visas savo gyvybines jėgas.

– Ko gi tu iš jos lauki?

– Aš visada laukiau vieno vienintelio dalyko: kad ji, girdėdama mano nepasitenkinimą, tvirtai pasakytų “Mama, stop!”, kad ji suaugtų ir kad pagaliau galėtų apginti savo ribas. O tada aš galėčiau atsipūsti ir būti tiesiog mama…


Šaltinis


GYVENIMO DŽIAUGSMAS PRASIDEDA ČIA!

PARSISIŲSK NEMOKAMAS ATLEIDIMO PRAKTIKAS ČIA >>>

Komentarai