pakilti

Mažos Vilties istorija

Maža Viltis gimė baimėje, tamsoje, neviltyje ir bejėgiškume, tada, kai gyvenimas atrodė nebepakeliamas, rankos nusviro, gerklėję įstrigęs gumulas pradėjo smaugti, o širdį suspaudė pačios blogiausios nuojautos. Nykus ir paniuręs atrodė pasaulis, ir daugelis pasidavė, manydami, kad taip gyventi – nepakeliama. Bet buvo ir kiti – tie, kurie norėjo gyventi ir ieškojo būdų išlikti net ir tokioje atšiaurioje bei kupinoje pavojų vietoje. Būtent jie ieškojo ir rasdavo bent menkiausią atramą Mažoje Viltyje.

Viltis buvo labai maža ir trapi, ir buvo visiškai neaišku, kaip jai pavyksta atlaikyti aplink siaučiančias audras bei viesulus, ir tą nežmonišką šaltį, sukausčiusį visas gyvas būtybes. Maža Viltis pasirodė esanti atspari. Ji ne tik išgyveno, jai pavyko išaugti ir sustiprėti. Pamiršusi save, gelbėdama kitus, Maža Viltis augo vis didesnė ir didesnė, liepsnojo vis ryškesne šviesa.

Dabar ji galėjo būti ramsčiu ir apšviesti kelią tiems, kurie buvo silpnesni, palaikyti juos ir neleisti pargriūti. Matydami Mažą Viltį, žmonės pakildavo, ištiesdavo pečius ir išdrįsdavo pagaliau pažvelgti savo baimėms į akis. “Nepraraskit vilties, – atkakliai kartojo ji. – Niekada nesustokit. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti.” Ir tie, kurie girdėjo jos šnabždesį, palengva ėjo pirmyn – klupdami, griūdami ir vėl pakildami. “Mes tikimės, kad vieną dieną šie akmenuoti takai ir niūrūs tarpekliai pasibaigs, aršūs vėjai aprims…ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, ten, kur galėsime liautis kovoję už gyvenimą ir pradėsime tiesiog gyventi”, – svajojo jie. O Maža Viltis ir toliau juos maitino bei palaikė, suteikdama jėgų.

Pakeliui maža Viltis išaugo ir vieną dieną virto Stipriu Tikėjimu. Jis buvo kitoks – galingas, šviesus ir ramus, randantis reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite. Tikėkite savo jėgomis. Tikėkite ateitimi. Tikėkite savo svajone”, – kartojo jis. Stiprus Tikėjimas sklaidė abejones, įkvėpė drąsias mintis, įgyvendino pačius drąsiausius planus. Daugelis patikėjo savo jėgomis pakeisti gyvenimą, sukurti švaresnį, šviesesnį ir geresnį pasaulį. Ir jų pasauliai tapo būtent tokie. Juk kuo tikime, taip ir gyvename.

Žinoma, buvo ir tokių, kurie nerado savyje jėgų tikėti – jie atsiliko, pasimetė ir šnypštė, žiūrėdami į tolstančias nugaras: “Juos veda aklas tikėjimas…nuves nežinia kur…o gal ir į pražūtį”. Galbūt, juk Tikėjimas ir buvo aklas – pamėgink atsimerkęs eiti per uraganą! Bet jis galėjo matyti širdimi, o tai – daug tikriau, nei akys. Todėl Tikėjimas tiksliai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks norimą tikslą. Juk kelią įveikti gali tik tas, kuris eina, ir niekada – tas, kuris stovi vietoje. Jie ir toliau tikėjo. Jie ėjo pirmyn.

Tas, kuris turi vilties ir tikėjimo, būtinai atras savo Meilę. Taip nutiko ir Žmogui. Eiti drauge su Meile buvo daug lengviau ir džiugiau. Juk dėl Meilės įvyksta patys didvyriškiausi žygdarbiai, dėl jos pražysta ir atsiveria širdys, o dienos užsipildo prasme. Ir dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė ėjo drauge su Žmogumi ir vedė jį paskui save. Ir įkvėpė didiems darbams.

Keitėsi pasaulis, keitėsi Žmogus, o drauge keitėsi ir Stiprus Tikėjimas. Jis tapo vis sąmoningesnis. Ir atėjo tokia diena, kai Stiprus Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs esate Kūrėjai, – štai ką dabar girdėjo žmonės. – Žinokite, kad visi jūs esate dalelė Didžiosios Visumos ir galite daryti įtaką visai Visatai taip pat, kaip ir ji daro jums. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – viskas vyksta dėsningai ir viskas – dalis Visatos ornamento. Žinokite, kad jūs – kiekvienas atskirai ir visi drauge – ir kuriate šį ornamentą.”

Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus kaip pati Visata, apsidairė ir pažvelgė į savo darbą, į kelią, kurį jam teko nueiti. Nebuvo lengvas ir paprastas šis kelias, bet nežiūrint į tai, jis buvo praeitas. O pasaulis buvo visiškai kitoks – žydintis ir trykštantis gausa, šviesus, džiaugsmingas ir mylintis – visai toks pat, kaip ir Žmogaus mintys.

Jis su meile žiūrėjo į savo kūrinį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Maža Viltis, Stiprus Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.

– Aš vyliausi, kad tau pavyks, – tyliai pasakė Viltis.

– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.

– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai tare Žinojimas.

– Aš tave myliu, – švelniai sušnibždėjo Meilė.

– Aš dėkoju jums už tai, kad niekada manęs nepalikote, – atsakė Žmogus. – Su jumis aš galiu tiek daug!

Ir naujas, draugiškas, laimingas ir basijuokiantis Pasaulis atvėrė savo glėbį. Mylintis Pasaulis, išaugęs iš Mažos Vilties.

Komentarai