pakilti

“NEATSAKINGOS AUKOS” IR “GYVENIMO AUTORIAI”

Kai tenka skaityti straipsnius apie “aukos psichologiją” ar dalyvauti pokalbiuose šia tema, pastebiu vieną ypatumą: apie “aukas” kalbama taip, lyg jos neturėtų nieko bendro su mumis.

A

Tarytum aplink gyventų kažin kokios ne itin malonios aukos, tik ir besitaikančios užsilipti mums – savarankiškiems ir atsakingiems – ant sprando. O mes juk ne tokie, ne. Ir niekada tokiais nebuvome. O jeigu kada ir buvome, tai jau labai seniai. Tokias “aukas” mes ryžtingai smerkiame ir, reikia- nereikia, vis primename apie tai, kad privalu gyventi savo galva, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir apskritai – viskas šiame pasaulyje priklauso tik nuo mūsų. Mes – gyvenimo Autoriai (sveikos asmenybės, atsakingi žmonės ir t.t.)

A

Gyvenimo Autoriai – tai tokie nuostabūs žmonės, kurie nepatiria pažeminimo, nuoskaudų, pasipiktinimo, gėdos, kaltės, bejėgiškumo, nevilties. Juk visa tai – “aukos” jausmai. O jeigu netyčia išgyvena kažką panašaus, stengiasi kuo greičiau atsikratyti šiais blogais jausmais. Žodžiu, receptas paprastas: nesielk kaip “auka” ir bus tau, žmogau, laimė.

A

Tiesa, man keistokai atrodo tai, jog “gyvenimo autoriai” nemažai laiko skiria tam, kad gnybteltų “aukoms” į skaudžią vietą. Pavyzdžiui, po kokiu gailesčio nusipelniusiu įrašu socialiniuose tinkluose palikdami komentarą “Susiimk, baik skųstis!” stiliuje. O aš naiviai galvojau, kad “gyvenimų autoriams” labiau rūpi jų pačių gyvenimai, nei tai, ką veikia ir kaip gyvena kiti…

A

Įdomu yra ir tai, kad toje gausoje minčių ir pasisakymų apie “aukas” atrasti aiškų “aukos elgesio” apibrėžimą iš psichologinės pusės yra beveik neįmanoma. Dažniausiai straipsniuose tiesiog apibūdinami aukos elgesiui būdingi bruožai, o kartais į tokį sąrašą tiesiog sugula viskas, kad nepatinka konkretaus teksto autoriui. Kitaip sakant, į auką sutalpinamas visas negatyvas, kurio autorius nenori matyti savyje. Būti kitaip nelabai ir gali, nes aiškaus apibrėžimo trūkumas kuria tokių projekcijų sąvartyną.

A

Žinoma, yra ir išimčių, tačiau aš pastebiu bendrą tendenciją žodį “auka” paversti neigiama etikete ar gėdinga reputacijos dėme, kurią “išskalbti” ne taip jau ir lengva (įrodinėjant sau, kad “aš ne tokia / toks!”). Ir kai staiga aptinki savyje aiškius “aukos elgesio” bruožus, tave užlieja gėdos banga ir kyla nenumaldomas noras kuo greičiau tai paslėpti (taip pat ir nuo savęs), užuot išsiaiškinus, kas su tavimi vyksta ir kaip su tuo būti.

A

Pavyzdžiui, “neblogas” variantas nebūti auka – pulti niekinti aukas į kairę ir į dešinę, ar užsilipus ant tribūnos garsiai pasakoti joms, kad dėl visko kaltos jos pačios, vargdienės. Arba kitas variantas – supainiojus atsakomybę su kalte, pasinerti į beribę kaltės pelkę (“taip, tai aš viską sugadinau, taip man ir reikia…”) ir atimti iš savęs bet kokį šansą sėkmingai išsiropšti iš duobės.

A

Jeigu neplėtosime temos, kad “aukos – siaubingi žmonės”, visuose aukos aprašymuose atrasime bendrų dalykų.

A

Auka – tai žmogus, kuris jaučia pavojingų ir galingesnių už jį išorinių jėgų įtaką, kurios niekaip negali kontroliuoti. O tos jėgos gali būti be kas – Dievas, aplinkybės, kiti žmonės, gyvūnai, ligos. Net orai.

Visas aukas (realias ir tariamas) jungia šie du dalykai:

a) bejėgiškumo prieš “galingesnes jėgas” pojūtis,

b) pasyvi viltis, kad kažkas ateis ir padės / išgelbės / apgins.

A

Kol mes aktyviai kovojame su tomis jėgomis ar kreipiamės į kitus žmones pagalbos – mes elgiamės ne kaip aukos. Tačiau, verta paminėti, kad būna atvejų, kai pasyvus pagalbos laukimas ir savo bejėgiškumo pripažinimas yra adekvatūs ir pateisinami. Pavyzdžiui, visuose antiteroristiniuose leidiniuose sužinosime – jeigu tapai įkaitu, nereikia vaidinti herojaus, geriau paklusti užpuolikams, laukti pagalbos ir pripažinti, kad šiuo momentu veiksmų kaina gali būti daug baisesnė nei neveikimo. Dar vienas svarbus aspektas – daugybė žmonių, susidūrę su prievarta ar pavojumi, tiesiog sustingsta, apmiršta iš siaubo ir negali aktyviai pasipriešinti. Įsijungia automatinė bejėgiškumo reakcija, nepriklausanti nuo sąmoningos žmogaus valios. Todėl daugybė reikalavimų prievartos aukoms (“tu turėjai / galėjai apsiginti!”) iš esmės yra neadekvatūs. Jeigu tu gali apsiginti – ne faktas, kad tai gali padaryti kitas. Jo psichika kitokia.

A

Jeigu kalbėsime ne apie ekstremalias situacijas, kiekvienas iš mūsų, atidžiai įsižiūrėjęs į savo vidų, aptiks elgesį, atsispindintį bejėgiškumo jausmą ir pasyvią viltį būti išgelbėtam. Kuo aktyviau žmogus mėgina tai slėpti, tuo agresyviau jis gali pulti akivaizdžias aukas kaltinimais ir prakeiksmais dėl “atsisakymo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą”.

A

O gal dabar pažvelkime į “auką” savyje?

A

Aukos elgesys pasireiškia tuomet, kai jūs, pavyzdžiui, skundžiatės vadovų savivale (ta galinga ir priešiškai nusiteikusia jėga..), tačiau visiškai nieko nedarote – nei išeinate iš darbo, nei kalbatės su vadovais, nei susitaikote su tokia situacija ir liaujatės skųstis. Beje, tikras susitaikymas – taip pat yra išėjimas iš pasyvaus bejėgiškumo. Ne retai tokioje situacijoje galima aptikti fenomeną: žmogus niekaip nesusikaups išeiti iš darbo savo noru, tačiau džiugiai priims žinią apie atleidimą ir jo net laukia, kartais ir netiesiogiai provokuodamas vadovus.

A

Kai jūs esate nepatenkinti tuo, kas vyksta laiptinėje, mieste, šalyje, bet nieko nedarote, kad situacija pasikeistų, pasiteisindami “nuo manęs niekas nepriklauso” – jūs taip pat esate “aukoje”. Gyventojai, nepatenkinti kieme besivoliojančiomis šiukšlėmis ir laukiantys, kada ateis tie, kurie “turi sutvarkyti” – taip pat “aukos”, nes nieko nedaro, o tiesiog laukia ir bamba.

A

Skundai netikusiais gydytojais, mokytojais ir visais kitais be jokių išvadų ir veiksmų, tik viliantis, kad “viskas kaip nors išsispręs savaime” – taip pat aukos elgesys. Kaip ir situacijoje, kurioje už savo savijautą ir emocijas suverčiame atsakomybę kitam žmogui.

A

Vyras, įsiskaudinęs dėl to, jog žmona neišlygino marškinių ir nedarantis to pats (“tau turi būti gėda, kad tavo vyras darbe nelygintais marškiniais!”) – auka. Šiuo atveju žmona tampa ta galinga ir vienintele jėga, galinčia išlyginti marškinius (absurdas, žinoma), ir dėl kurios “neveikimo” kenčia nelaimingas vyras. Suaugę, sveiki išalkę žmonės, laukiantys, kad kas nors juos pamaitintų (žmona, mama, tėtis, anyta) – taip pat aukos, nes jaučiasi nepajėgūs pasirūpinti savimi patys.

A

Žodžiu, yra daugybė istorijų, kuriose įvairiausi žmonės (ne išimtis ir aš) buvo aukos padėtyje. Tos situacijos nėra lygiavertės – prievartos namuose aukos istorija yra daug baisesnė ir joje yra daug daugiau tikro bejėgiškumo bei nevilties, nei istorijose, kuriose, pavyzdžiui, suaugusi moteris trypia kojomis “aš noriu šios rankinės!”. Tarp šių kraštutinumų ir gyvena visa aukos elgesio įvairovė. Ir kartais atrodo keistai, kai žmonės, nesugebantys mesti rūkyti ar nutirpdyti “rankenų” nuo šonų, puola smerkti moteris, negalinčias palikti jas žeminančių vyrų…

A

Svarbus požymis, kad esame aukos pozicijoje – tai pasyvus pagalbos / rūpesčio / apsaugos laukimas iš kitų žmonių. Pagal nutylėjimą, tie kiti turi mumis rūpintis, o jeigu to nedaro – mus skriaudžia ir tampa ta priešiška jėga.

O štai ir akligatvis.

A

Tu privalai manimi rūpintis – tu to nedarai – aš kenčiu – tik tu gali pabaigti mano kančias.

A

Auka yra priklausoma nuo kitų, o tas, nuo kurio priklauso, tampa kančios šaltiniu, jeigu tik elgiasi kažkaip “ne taip”. Rūpestis pagal nutylėjimą reiškia, kad mes neprašome pagalbos – jis ir taip turi suprasti, kas ir kaip. Nėra nieko gėdingo kreiptis pagalbos į kitą žmogų, tačiau toks prašymas gali išjudinti priklausomų santykių idėją. O jeigu priklausomuose santykiuose pasirūpinti nesutinkama, šis atsisakymas tiesiog nepriimamas (nes tu “privalai” ir be tavęs manimi niekas nepasirūpins).

A

Jeigu aš esu auka, kuri negali prašyti pagalbos ar priimti atsisakymą pasirūpinti, tuomet aš stengiuosi pradėti valdyti tą, kuris, kaip man atrodo, valdo mano jausmus ir gali man duoti tai, ko pats nesugebu sau duoti.

Ir tuomet aš tampu aktyviu veikėju, ir visas pastangas nukreipiu į bandymus kontroliuoti kitus žmones, į pagalbą pasitelkdamas pačius įvairiausius manipaliacijų būdus. Ne, ne todėl, kad esu ypatingai blogas žmogus, o todėl, kad įgriūnu į nevilties ir bejėgiškumo bedugnę, kurios sąmoningai net nesuvokiu. Per baimę, gėdą, kaltę…

A

Kokie gi pagrindiniai manipaliacijų kitais būdai?

A) Pasyvi agresija. Tai – ironija, sarkazmas, boikotas, nuolatinės nuoskaudos ar pasipiktinimas, netiesioginiai kaltinimai “O kaimynas/kaimynė tai rūpinasi savo žmona/vyru…Aš tik tarp kitko tai pasakiau, ko čia nervinies?” stiliuje.

B) Savo kančios stiprinimas. Skausmas balse, kančia dėl to, kad į mane niekas neatkreipė dėmesio, kiti nepaisė mano norų. Dažniausiai toks kančios aktas neša kitam žinią: “man blogai” arba “man blogai dėl tavęs”, tačiau atviro pasakymo “man tavęs reikia” – nėra. Tokia jau yra aukos elgesio specifika: aš arba visai nesakau, kas man yra, arba pasakau, bet nieko nesakau apie tai, ko man reikia iš kito. “Aš nežinau, kas man yra, bet tai tikrai dėl tavęs” arba “Aš ant tavęs pykstu ir tu turi kažkaip tai išspręsti”.

A

Kažkuria prasme tai – jau autorystė, bet kol kas nepripažinta ir akylai slepiama sąmonės gelmėse. Tiesioginio smurto atveju, aukos pozicijoje atsidūręs žmogus laukia ir tikisi, kad kažkas pasikeis tame žmoguje, kuris nuskriaudė. Arba kažkas pasikeis pačioje aukoje, o tai, savo ruožtu, pakeis ir skriaudiko elgesį. Visais atvejais apsaugos funkcija yra perduodama kitam – taip pat ir smurto / kančios šaltiniui. O vyksta tai visiškai nesąmoningai dėl pačių įvairiausių, sudėtingų psichikoje vykstančių procesų. Vienas iš pagrindinių procesų – draudimas išreikšti pyktį tiesiogiai ar panaudoti jį pagal paskirtį (apsaugai / pasiekimams). Tokį draudimą nulemia tai, kad žmogus, į kurį nukreiptas pyktis, matomas kaip VIENINTELIS, kuris gali padėti. Ar galima jį užsipulti, rizikuojant prarasti?

A

Puikiai suprantamas ir pyktis, kurį jaučia žmonės, gavę “gelbėtojo” vaidmenį, nes mums nėra malonu, kai skęstantysis įsikimba ir tempia tave į dugną, kad išsigelbėtų pats. Jeigu mes bendraujame su žmogumi, kuris įvairiausiais būdais rodo mums, jog mes esame jo skausmo ir kančios priežastis, yra sunku (o gal to net ir nereikia) nereaguoti į tokią pasyvią agresiją – nebent mūsų asmeninės ribos yra itin stiprios ir stabilios, mes neturime jokių sąlyčio taškų su tuo žmogumi ir 100% suvokiame, kad už jo gyvenimą yra atsakingas jis pats, o ne mes. Jeigu pavyksta atsiriboti nuo situacijos, tuomet pavyks netapti nei piktu agresoriumi, norinčiu nukryžiuoti auką, nei gelbėtoju, kuris sutinka išgelbėti kitą, nuskęsdamas pats… Išlaikyti stabilumą padės ir savo asmeninių “aukos” būsenų suvokimas, prisiminimas situacijų, kai pats bandei paskandinti kitą, gelbėdamas save.

A

Nubrėžti griežtą liniją tarp “gerojo” Autoriaus ir “blogosios” Aukos nelabai įmanoma. Esmė ne tame, kad jokiu būdu negalima atsidurti aukos būsenoje. Šaunu būtų pasakyti sau “Viskas, nuo šios akimirkos aš esu autorius, gyvenimo šeimininkas!”, bet, deja, taip lengvai tai neįvyksta. Uždrausdami sau šią būseną, mes uždraudžiame ir pamatyti ją savyje, o bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau mes aptinkame save kaip aplinkybių ar žmonių auką. Svarbiausia yra tai, kad aptikę save bejėgiškumo ir pasyvaus laukimo būsenoje, pradėtumėm ieškoti išėjimo iš jos, pasinaudodami tais išgyvenimais, kurie duoda mums energijos (o pyktis – tikrai ne paskutinėje sąrašo vietoje).

A

Būdami aukos pozicijoje, mes esame labai stiprūs. Tik mūsų stiprybė skiriama bandymams kontroliuoti pasaulį, o ne paimti iš jo tai, ko mums reikia tą akimirką.

A

Iš aukos būsenos išsivaduojame tada, kai aplink save pamatome ne priešiškai nusiteikusias jėgas, įkalinusias mus tamsiame kampe, o didelį pasaulį, pilną pačių įvairiausių žmonių. Ir mes galime būti šioje minioje ir eiti ta kryptimi, kuria norime patys. Kiti arba pasitrauks mums iš kelio, arba mes lanksčiai juos apeisime, arba ryžtingai tiesime savo kelią.

A

Mes galime surizikuoti ir kažką pakeisti savo gyvenime, bet ne kitų.

Mes galime surizikuoti kitam žmogui išsakyti tai, ką jaučiame, susitikti su jo reakcija ir veikti, priklausomai nuo jo reakcijos, bet ne iš lūkesčių, kad kada nors jis pasikeis.

Mes galime prašyti pagalbos, paguodos ir rūpesčio atvirai, ir priimti, kad jie gali nesutikti. Ir gali būti skaudu. Bet atsižvelgdami į realią situaciją, mes galime imtis atitinkamų veiksmų.

Mes galime priimti situaciją, kurioje esame ir atrasti atramas joje, o ne pasinerti į begalinį ilgesį dėl to, kad “gerai yra ten, kur mūsų nėra”. Taip, tai įmanoma ne visur ir ne visada.

A

Kaip yra pasakęs V. Pelevinas: “Jeigu atsidūrei tamsoje ir matai bent patį silpniausią šviesos spindulį, tu turi eiti link jo, užuot svarstęs ar tai turi prasmę, ar ne. Gali būti, kad tai iš tiesų neturi jokios prasmės. Tačiau sėdėti tamsoje nėra prasmės bet kokiu atveju. Jaučiat skirtumą?”

Pagal Iljos Latypovo tekstą parengė Ilona Tamošiūnienė

REIKIA PAGALBOS? Registruokitės į asmenines sesijas arba dalyvaukite tęstinėje programoje.

A

  • Egle

    Labai geras straipsnis. Dekui!

    2017-10-20 at 10:10 Atsakyti
  • Kristina

    Norisi parašyti kažką ypatingo, kažkaip kitaip padėkoti už tai, ką perskaičiau. Tik neateina greitai į galvą. Tad paseksiu masėmis ir paprastai – ačiū už straipsnį. Čia atsvara visam “daryk ir viskas bus gerai”. Tai tikriausiai tiesa, bet jausmą kelia ne per geriausią. Ypač, kai kažką darei ir nepasisekė, padarei ne iki galo. Ir nebesupranti, ar tu to iš tikro norėjai. Jei norėjai, kodėl išėjo taip?
    Ačiū.

    2017-10-20 at 15:20 Atsakyti
  • Vesta

    Ačiū Jums, Ilona, už puikų straipsnį. Jeigu būčiau jį perskaičiusi maždaug gerus 5 metus prieš, būčiau sutaupiusi nemažai laiko bandydama pakeisti aplink esančius žmones ir tikėdamasi iš savęs neįmanomo.
    Labai dažnai klausiau savęs “kodėl”. Ką čia, tebeklausiu. Tik iš to išmokau saldžiai su draugais, kolegomis ir šeimos nariais pasijuokti. Visiems linkiu šio jausmo 🙂

    2017-10-24 at 13:40 Atsakyti

Komentarai