pakilti

Pasitikėjimo savimi iliuzija

Prieš kurį laiką aš aptikau, kad viena labai populiari sąvoka man prarado prasmę. Tai – “pasitikėjimas savimi” arba “tikėjimas savimi”. Mano suvokimu, ši sąvoka yra per daug abstrakti ir nelabai aišku, ką ji apskritai reiškia. “Man reikia labiau savimi pasitikėti” arba “man trūksta pasitikėjimo savimi” – apie ką tai?

Štai sakoma, kad žmogus atrodo savimi pasitikintis. Kuo pasitiki tas žmogus? Kai pamėgini konkretizuoti šią abstrakčią sąvoką, aptinki viską, tik ne “tikėjimą savimi”. Žmogus gali tikėti savo patrauklumu, tuo, kad jis turi tam tikrus įgūdžius, reikalingus atlikti tam tikrą darbą. Pagaliau, jis gali tikėti tuo, kad jam pasiseks.

Be to, ir patys žodžiai “pasitikėjimas/tikėjimas savimi” skamba ne visai patikimai. Palyginkite: “aš tikiu, kad turiu visas būtinas savybes šiam darbui” ir “aš žinau, kad turiu visas būtinas savybes šiam darbui”. “Aš tikiu, kad esu patraukli vyrams” ir “aš žinau, kad esu patraukli vyrams”. Žodžiai “aš žinau” skamba kur kas patikimiau, nei “aš tikiu”. Juk tikėjimas remiasi ne realiais faktais, o įsitikinimu, kad kažkas turėtų būti būtent taip, o ne kitaip. O kodėl turi būti būtent taip? Ar pasitikėjimas savimi reiškia tavo tikėjimą, kad esi visada teisus? O kodėl taip turėtų būti?

Todėl “pasitikėjimas/tikėjimas savimi” taip lengvai susvyruoja ir keli nesėkmingi bandymai kažką padaryti gali jį ir visiškai sumalti į miltus. Faktinė realybė prasilenkia su “teisinga” realybe ir tai labai dažnai stipriai trinkteli per nosį. Dar daugiau: jausti nepasitikėjimą savimi bet kokio naujo dalyko akivaizdoje (būtų tai naujas darbas ar nauja pažintis) – visiškai natūralu ir advekatu, nes nauji dalykai – tai nežinomybė, o mes dar neturime paruoštų elgesio šablonų. Nepasitikėjimas – tai vystymosi pagrindas, nes kol kas nenuspėjamas nei procesas, nei rezultatas. Pasitikėjimas, tuo tarpu, remiasi idėja, kad nenutiks nieko netikėto, “viskas vyko jau ne kartą” ir “aš viską numačiau” (t.y. visi mano veiksmai yra teisingi ir mane būtinai ištiks sėkmė).

Mes visi daugiau ar mažiau nepasitikime savimi, abejojame, blaškomės ir bijome, kai mūsų laukia kažkas visiškai naujo, nepažinto. Todėl, galbūt verta abstraktų “pasitikėjimą savimi” pakeisti “drąsa rizikuoti”, kuri reiškia gebėjimą matyti savo nepasitikėjimą, būti drauge su juo ir jame, bet daryti tai, ką pasirinkai daryti. Bet kaip, jaučiant nepasitikėjimą, neatsisakyti to, ko nori?

Jeigu kas nors mums galėtų 100% garantuoti, kad mums pasiseks, mes neturėtumėm jokių abejonių. Juk dažniausiai žmonės bijo ne naujovių ar rizikos, o pralaimėjimo, kurio tikimybė auga drauge su tuo, kiek nauja yra tai, ką mes planuojame daryti. Būtent pralaimėjimo baimė ir nenoras klysti (ar pasirodyti neteisiu) naikina drąsą rizikuoti, o “teisingų ir patikrintų” būdų egzistavimas stiprina tikėjimą tuo, jog pavyks išvengti nemalonių išgyvenimų. Duokite man garantijas, kad man pavyks, ir aš jums pažadu – labiau pasitikinčio savimi žmogaus jūs nerasite (tik įrodykite man, kad garantuojate 100%, o ne 99%…).

O jeigu žmogaus patirtyje jau yra nesėkmė, kuri buvo sunki, o ją lydėjusios emocijos (gėda, pažeminimas, kaltė, liūdesys, nusivylimas) labai intensyvios, jokios pasitikėjimo savimi stiprinimo mantros “Aš galiu! Man pavyks!” nepadės, kaip ir bandymai nuraminti save “nelabai aš to ir norėjau” arba “tada nepavyko, bet užtat čia kaip gerai padariau!”

Kodėl nesėkmės ir pralaimėjimai tampa tokie siaubingi, kad mes pasiruošę rinktis “patikimesnius” kelius arba laukti kažin kokių garantijų, kad pagaliau galėtumėm pasijausti “pasitikintys savimi”? Aš galvoju, kad taip yra todėl, kad kažkada mes praradome atramą savyje ir neturime įgūdžio palaikyti save patys. Sunkiomis akimirkomis mes nusisukame nuo savo skausmo ir išgyvenimų, vietoje to, kad juos priimtumėm ir būtumėm su jais. Dažniausiai mes elgiamės dviem būdais, kurie mums tikrai nepadeda, o tik dar labiau kenkia:

1. Stengiamės sumenkinti arba ignoruoti išgyvenimus. “Ne, aš nepykstu”, “ne, aš nebijau”, “nieko tokio, aš ir taip turiu labai daug”, “užteks kentėti, reikia suimti save į rankas”. Realybės ignoravimas, ignoravimas tikrųjų savo jausmų ir išgyvenimų suformuoja tam tikrą elgesio modelį, kai mes pradedame vengti bet kokių situacijų, kuriose yra bent menkiausia tikimybė patirti tuos išgyvenimus.

2. Išgyvenamus jausmus (baimę, gėdą, kančią) pastipriname neapykanta sau. Tau nepasisekė? Kitaip ir negalėjo būti su tavo durna galva. Tau baisu? Na ir bailys! Ką čia pridirbai? Nu bet tu ir nevykėlis.

Galbūt iš vaikystės prisimenate, kas jus labiausiai paguosdavo tais momentais, kai jums buvo blogai? Ir atvirkščiai, kas stiprindavo skausmą, sutirštindamas jį papildoma gėdos, pažeminimo ir kaltės porcija? Visai neseniai gatvėje teko stebėti tokią situaciją: berniukas nuvirsta nuo dviračio ir susižeidžia kelį. Prie jo prišoka tėtis ir piktai šūkteli “Tu kur žiūrėjai? Nematei duobės po nosim?”, o tada dar papildo “užteks žliumbt, vyras tu ar ne?” Ar tai padėjo berniukui nurimti? Žinoma, ne. Juk paguostų tik jo skausmo pripažinimas ir leidimas jam būti. “Ech, nukritai nuo dviračio…skauda, taip? Aš suprantu, kad skauda, aš su tavim…” Ir viskas palengva pradeda rimti.

Mums vaikystėje labai reikėjo, kad tais momentais, kai mums nepasisekdavo, nuo mūsų nenusisuktų artimi žmonės, kad jie būtų šalia, priimdami mūsų skausmą ir leisdami jį išgyventi. Tuomet ir mes būtumėm išmokę nenusisukti nuo savęs, neiškraipyti savo realių jausmų tada, kai gyvenime vyksta kažkas ne taip, kaip mes norėjome, ir dar labiau nesunkinti išgyvenimų pojūčiu, kad “su mumis kažkas negerai”. Na, o jeigu to negavome vaikystėje, suaugę galime išauginti savo vidinę “sirgalių” komandą, kuri po bet kokio pralaimėjimo mus palaikys ir sakys: “Taip, labai gaila, kad šį kartą taip nutiko, bet ačiū tau, kad pabandei ir stengeisi!” Ne, ji neskanduos “Tu – geriausias!” – tai būtų netiesa. Ji sakys: “Bet kokiu atveju, mes su tavimi…”

Labai dažnai žmonėms trūksta tos vidinės palaikymo komandos, kuri net ir po didžiausios gyvenimo griūties yra drauge. Vidinė vienatvė – kai negali būti su savo skausmu, kai negali savęs palaikyti, o gali tik save “pribaigti” – tai nepasitikėjimo savimi šaltinis. Todėl, pasitikėjimas savimi – tai žinojimas, kad tau pavyks priimti ir išgyventi bet kokį rezultatą, ir nesunaikinti savęs tuo atveju, jeigu tau nepasiseks.

testine-new-baneris

Parengė Ilona Tamošiūnienė pagal >>>

Komentarai