pakilti

Septynios istorijos apie Svajones

PIRMOJI ISTORIJA

A

Vienas žmogus visiškai nemokėjo svajoti. Jis galvojo, kad svajonės – žalinga nesąmonė ir gyveno pagal principą “geriau žvirblis rankoje, nei gervė danguje”.

Kai Svajonė nedrąsiai belsdavosi į jo langą, jis piktai pamodavo ranka ir vydavo ją rūsčiu “Škac!”…jis tiesiog negalėjo pakęsti to lengvo plazdenimo ir šnarėjimo. Reikėjo gyventi, dirbti, būti naudingu visuomenės nariu, rūpintis duona kasdienine ir nebuvo laiko įvairiausiems efemeriškiems kliedesiams.

Gyveno žmogus “kaip visi”, paseno “kaip visi” ir štai – atėjo atsisveikinimo diena. Gulėjo jis pataluose, o šalia jo nedrąsiai stovėjo visos jo Svajonės.

– Kodėl gi aš nugyvenau tokį ilgą ir liūdną gyvenimą? – paklausė Žmogus. – Kodėl jame buvo tiek daug sunkumų ir tiek mažai džiaugsmo? Juk dariau viską, kaip reikia, kaip visi…

– Todėl, kad tu visada vaikščiojai žeme ir niekada nepakeldavai akių į dangų. Todėl, kad tu įspraudei Pasaulį į savo susikurtus rėmus. Todėl, kad nenorėjai matyti galimybių tuose sunkumuose, kuriuos tau teko išgyventi. Todėl, kad tu niekada nesvajojai…

A

ANTROJI ISTORIJA

A

Klaidžiojo po pasaulį Beprotiška Svajonė. Ji buvo tokia beprotiška, kad niekas nenorėjo su ja turėti reikalų. Ji nebuvo panaši į nieką, su niekuo nepalyginama…net žodžiais ją buvo sunku apibūdinti…

– Kvaily, išmėtysi savo gyvenimą besivaikydamas šios Beprotiškos Svajonės, – kalbėjo jie.

– Taip negali būti, nes tiesiog taip būti negali, – sakė jam.

– Galėtum užsiimti rimtais reikalais ir būtum naudingas sau ir žmonėms, – protino jį.

Bet jis buvo kurčias svetimiems pamokslams – jį viliojo Beprotiška Svajonė ir jis nenuilsdamas sekė paskui ją.

– Beprotis… – nomojo į jį ranka draugai ir artimieji. – Tau nepavyks. Paprasta logika sako, kad tai – neįmanoma.

Bet jis netikėjo jais. Jis tikėjo savo Beprotiška Svajone.

Taip pasaulį išvydo televizorius…

A

TREČIOJI ISTORIJA

A

Gyveno kartą Svajotojas. Jis turėjo lakią vaizduotę ir labai mėgo svajoti. Jis sutelkdavo aplink save pačias įvairiausias Svajones ir fantazuodavo, kaip jos išsipildo. Tai buvo taip nuostabu, nerealu, stebuklinga!

Dėl savo pomėgio svajoti, laiką jis leisdavo vienatvėje ir todėl dažnai praleisdavo svarbius įvykius savo gyvenime, nepastebėdavo galimybių, nevertino draugystės…Bet jo Svajonės tapdavo vis ryškesnės ir įvairesnės, o Svajotojas visa galva nerdavo į savo svajonių pasaulį.

Taip nepastebėjo, kai į duris pasibeldė senatvė. Ir vieną dieną jis atsipeikėjo, apsidairę aplink, o ten… Pasirodo, kad tuo laiku jo draugai ir pažįstami keitė darbus, statė namus, gimdė vaikus, keliavo po pasaulį ir darė daugybė dalykų, o jis…Viskas lyg pro šalį praėjo, gyveno tik Svajonėse…

– Ei, Svajonės! Kaip gi taip? Juk aš taip jus mylėjau, stipriau nei bet kas…kodėl gi jūs taip ir neišsipildėte?

– O todėl, kad tu nei karto nepajudinai net mažojo pirštelio, kad mes taptumėm realybe, – atsakė Svajonės. – Mes – tik gražūs paveiksliukai, jeigu mūsų nesutvirtina veiksmai.

A

KETVIRTOJI ISTORIJA

A

Jauna, gaivi ir šviesi Svajonė atėjo pas Žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane, prašau!

– Dar ne laikas, – atsakė Žmogus. – Aš dar per jaunas tokiai Svajonei.

Po kurio laiko Svajonė vėl kreipėsi į Žmogų:

– Dabar tu jau suaugęs, įgyvendink mane, prašau!

– Dar ne laikas, – palingavo galva Žmogus. – Reikėtų tvirčiau ant kojų atsistoti.

– Na ką, jau laikas? – skubino jį Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė Žmogus, – reikia vaikais pasirūpinti, o tada…

– O gal dabar? – paklausė Svajonė per jauniausios dukros vestuves.

– Ne, ne, dar ne laikas, – palingavo galva Žmogus. – Tiek rūpesčių, vaikai, anūkai…kiek vėliau, gerai?

– Vėliau tai vėliau, – atsiduso Svajonė.

Ir štai, Žmogus išėjo į pensiją ir po kurio laiko prisiminė Svajonę.

– Ei, Svajone, tu kur? Galvoju, kad jau atėjo laikas!

– Jau ne laikas, – atsiduso sena, išblukusi, nuskurusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau ne laikas…

A

PENKTOJI ISTORIJA

A

Gyveno kartą Žmogus ir Svajonė.

Ji buvo nuostabi, stebuklinga, nežemiška. Jis galvojo apie ją ir dieną, ir naktį. Aistringai jos troško. Jis įsivaizdavo viską su smulkmenomis – kaip įvyks jų pirmasis susitikimas ir kas bus toliau. Bet jis stipriai bijojo, kad jam nepavyks. Dažnai galvodavo, kad nėra vertas jos. Ir dar jam kėlė nerimą tie pokyčiai gyvenime, kurie neišvengiamai įvyks, jei Svajonė taps realybe. Kartais jis kaltindavo Svajonę, kad ji neturi pagrindo ir atrodo vėjavaikiška. Ne garsiai, mintyse. Jis vis dar dvejojo, o Svajonė laukė…

Ėjo metai, o jis taip ir neišdrįso susieti savo gyvenimo su ja. O tada ji mirė. Kaip žinia, Svajonės taip pat miršta…

Jis palaidojo savo Svajonę ir likusį gyvenimą praleido apverkdamas jos ankstyvą mirtį ir savo beviltišką vienatvę.

– Kaip gaila, kad tu taip ir neišsipildei, – dūsavo jis, prisimindamas savo Nuostabiąją Svajonę.

– Kaip gaila, kad tu taip ir nepabandei, – sušnibždėjo Neišsipildžiusi Svajonė.

A

ŠEŠTOJI ISTORIJA

A

Vienas Žmogus turėjo Neįgyvendinamą Svajonę. Tokią Neįgyvendinamą, kad visi tik pirštu sukiojo smilkinį:

– Tau ką, visai stogas pavažiavo? Radai apie ką svajoti! Juk tai neįmanoma. Neįgyvendinama tavo svajonė…ne-į-gy-ven-di-na-ma!

– Bet kokia graži! – mėgavosi Žmogus savo Svajone. – Drąsi! Man ji patinka!

– Bet juk tu niekada jos neįgyvendinsi! – sakė jam.

– Aš jos sieksiu, – atsakydavo jis.

Ir jis jos siekė. Jis darė viską, kad priartintų savo Svajonę, o kadangi tiksliai nežinojo, kas ją galėtų priartinti, mėgino daug dalykų. Taip jis tapo įvairiapuse asmenybe.

Jis jau paseno, o Svajonė vis dar buvo tolima. Bet jis dėl nieko nesigailėjo: bėgdamas paskui Svajonę, jis nugyveno ryškų ir pilną gyvenimą, daug įveikė, daug pasiekė ir turėjo ką prisiminti. Jis paliko daugybę užrašų, dokumentų, brėžinių ir paskaičiavimų – viską, ką padarė dėl savo Svajonės.

– Tai keistuolis, prarado gyvenimą dėl Neįgyvendinamos Svajonės, – šnibždėjosi jo laidotuvėse “geradariai”. – Vardan ko?

O Svajonė, kuria jis tikėjo ir maitino tiek tikėjimu, tiek veiksmais, tam laikui prikaupė svorio, tankio ir išaugino sparnus. Kiti iššifravo Žmogaus užrašus, suprato paskaičiavimus, išnagrinėjo brėžinius ir sukūrė įrenginius…taip žmonės pakilo iki žvaigždžių…

A

SEPTINTOJI ISTORIJA

A

Gyveno kartą Moteris, kuri labai mėgo svajoti. Ji svajodavo visur ir visada: važiuodama autobusu, gamindama vakarienę, stovėdama eilėje, besimėgaudama vonia. Ji svajojo apie tai, kad Pasaulis taptų švaresnis, šviesesnis, geresnis ir kad žmonės saugotų vieni kitus ir neskaudintų.

– Man patinka tavo Svajonė, – sušnibždėjo jai Pasaulis. – Aš taip pat svajoju tokiu būti. Tu man padėsi?

– Su malonumu, – atsakė ji, – tik aš nežinau, kaip tai padaryti. Juk dauguma įsitikinę, kad toks Pasaulis gali būti tik pasakose.

– Papasakok jiems šitas pasakas, – paprašė Pasaulis. – Galbūt jiems patiks ir jie taip pat panorės padaryti mane pasakišku?

– Gerai, – atsakė Moteris ir pradėjo rašyti pasakas.

Laikas ėjo ir iš tikrųjų – daug žmonių skaitė jos pasakas ir taip pat panorėjo padaryti Pasaulį švaresnį, šviesesnį, geresnį. Jos prašė rašyti pasakas pačiomis įvairiausiomis temomis. Ji rašė, o žmonės skaitė. Ir vis daugiau radosi tų, kuriems rūpėjo, kad jų Pasaulis būtų švaresnis, šviesesnis, geresnis…

– Puiku! – žiūrėdamas į tai, pasakė Pasaulis. – Man labai reikia Svajotojų-Veikėjų. Jeigu žmonės nori matyti mane pasakišku ir dėl to stengiasi, aš neturiu kito pasirinkimo – aš būsiu toks!

A

SUKURK SAVO SVAJONĖS ISTORIJĄ >>>

Komentarai