pakilti

Trumpa autobiografija

Gyveno kartą žmogus. Toks, kaip ir visi:

visiškai įprastas žmogus.

Vieną gražią dieną Jis pastebėjo, kad žmonės dėl visiškai neaiškių priežasčių pradėjo garbinti Jo ūgį:

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

Iš pradžių tai Jį stebino, bet nejučia Jis pradėjo žvilgčioti į savo atspindį veidrodyje, parduotuvių vitrinose ir autobusų languose.

Bet Jam visą laiką atrodė, kad Jis toks pat, kaip buvo anksčiau, nei aukštas nei žemas…

Tada Jis nusprendė į tai nekreipti dėmesio, bet, kai po kelių savaičių pamatė, kad trys iš keturių sutiktųjų žiūri į Jį iš apačios į viršų, Jam pasidarė įdomu, kas gi vis dėlto įvyko.

Žmogus nusipirko metrą ir kruopščiai išmatavo savo ūgį. Kelis kartus išmatavęs ir patikrinęs, Jis įsitikino, kad ūgis yra toks pats, kaip ir buvo anksčiau.

Bet kiti nesiliovė žavėtis Juo.

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

Ir Jis pradėjo valandų valandas leisti prie veidrodžio, apžiūrinėdamas save, ir vis stengėsi suprasti, ar yra aukštesnis nei anksčiau, ar ne.

Jis matė, kad ūgis nekinta. Ir buvo toks, kaip visada – nei žemas, nei aukštas.

Tada Jis kreida pažymėjo aukščiausią tašką ant sienos, kad kitą kartą aiškiai matytų, ar yra pasikeitimų.

O žmonės vis kartojo.

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

…ir pritūpdavo, kad galėtų pažiūrėti į Jį iš apačios.

Laikas ėjo.

Žmogus ir toliau matavo savo ūgį, bet žymės vieta nesikeitė.

Tada Jis pagalvojo, kad kiti tiesiog tyčiojasi iš Jo. Ir todėl, kai tik kalba pakrypdavo apie ūgį, Jis tuoj pat keisdavo pokalbio temą, arba įžeidęs pašnekovą, apsisukdavo ir išeidavo.

Bet ir tai nepadėjo. Viskas kartojosi vėl ir vėl.

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

Žmogus buvo mąstantis ir pagalvojo, kad šiam reiškiniui turi būti kažkoks paaiškinimas.

Juo žavėjosi ir tai Jam buvo malonu, bet Jis norėjo, kad tai būtų iš tikrųjų.

Jis pagalvojo, kad gal jo akys Jį apgaudinėja.

Juk galėjo, pats to neįtardamas, išaugti ir tapti gigantu dėl kokio nors užkeikimo ar burtų.

– Taip! Tikriausiai taip ir yra!

Ir, atradęs tokį paaiškinimą, Jis nurimo ir toliau gyveno laimingai.

Jis mėgavosi kiekvienu aplinkinių žodžiu ir susižavėjusiu žvilgsniu.

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

Mūsų herojui nepatiko būti apgaviku. Ir dabar Jis atsikratė to pojūčio.

Bet kartą įvyko stebuklas.

Jis priėjo prie veidrodžio ir pamatė, kad iš tikrųjų paaugo.

Viskas tapo aišku. Burtai baigėsi.

Jis pradėjo vaikščioti išsitiesęs.

Iškėlęs galvą.

Jis dėvėjo laikyseną pabrėžiančius drabužius.

Ir nusipirko kelias poras storapadžių batų.

Žmogus pradėjo į kitus žiūrėti iš aukšto.

Ir dabar jų žodžiai užpildydavo Jį išdidumu ir glostė savimeilę:

– Koks tu aukštas!

– Kaip tu išaugai!

– Aš taip pavydžiu tau ūgio…

Pamažu Jo džiaugsmas virto puikybe, o ši – beribe arogancija.

Jis jau nebesiginčyjo su tais, kurie kalbėjo apie Jo aukštą ūgį. Dabar Jis su malonumu įsitraukdavo į pokalbius apie ūgį ir dalino patarimus, kaip greičiau užaugti.

Ir taip tęsėsi iki to momento, kai Jis sutiko…nykštuką. Jo puikybė tiesiog liejosi per kraštus. Juk palyginęs ūgius, Jis jautėsi aukštas kaip niekad…

Tačiau Jo nuostabai, nykštukas tylėjo.

Pasipūtėlis kostelėjo, bet nykštukas, rodės, Jo net nepastebi. Ir nors Jis išsitiesė taip, kad vos nenusisuko kaklo, nykštukas išliko visiškai abejingas.

Kai kantrybė baigėsi, Jis sušnibždėjo nykštukui:

– Tavęs nestebina mano ūgis? Tau neatrodo, kad aš esu gigantas?

Nykštukas pažiūrėjo į Jį iš apačios į viršų. Po to dar kartą pažiūrėjo ir skeptiškai ištarė:

– Žinai, su mano ūgiu man visi atrodo gigantai. Ir tu man nesi aukštesnis, nei visi kiti.

Pasipūtęs aukštas žmogus niekinamai pažvelgė į nykštuką ir nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik suburbėti:

– Mažius…

Jis grįžo namo, pribėgo prie didelio veidrodžio svetainėje ir atsistojo prieš jį…

Jam atrodė, kad dabar Jis iš tikrųjų žemesnis, nei buvo iš ryto.

Jis priėjo prie žymos sienoje.

Vėl pamatavo savo ūgį, bet…viskas sutapo.

Jis pačiupo metrą ir virpėdamas iš jaudulio, išmatavo ūgį, kad įsitikintų tuo, kas ir taip buvo aišku.

Jis nepaaugo nei vienu centimetru…

Per tą laiką Jis nepaaugo nei vienu milimetru…

Pirmą kartą po ilgo laiko Jis pamatė save tokiu kaip ir visi. Žmogumi, panašiu į kitus. Ir jo ūgis – nei aukštas, nei žemas.

Ką gi Jam dabar daryti, susitikus su kitais?

Dabar Jis tiksliai žinojo, kad nėra aukštesni už juos.

Žmogus pravirko.

Jis griuvo į lovą, nusprendęs, kad daugiau niekada neišeis iš namų.

Jis gėdijosi savo tikrojo ūgio.

Pažvelgęs pro langą, Jis matė pro šalį einančius žmones…Jie visi atrodė tokie aukšti…

Panikoje Jis vėl nubėgo prie veidrodžio. Dabar jau tam, kad patikrintų, ar nesumažėjo.

Ne. Jo ūgis buvo toks pat…

Ir tada Jis suprato…

Visi žiūri vieni į kitus arba iš viršaus, arba iš apačios.

Aukštais ar žemais mes tampame, priklausomai nuo mūsų įsivaizdavimų apie pasaulį,

priklausomai nuo mūsų ribotumo,

priklausomai nuo mūsų įpročių,

priklausomai nuo mūsų norų,

priklausomai nuo būtinybės būti

aukštu arba žemu…

Žmogus nusišypsojo ir išėjo į gatvę.

Jis jautėsi toks lengvaa, kad beveik skrido šaligatviu.

Žmogus sutiko šimtus žmonių. Vieniems Jis atrodė gigantas, kitiems – beveik nykštukas…bet dabar niekas nebetrikdė Jo ramybės.

Dabar Jis žinojo, kad Jis – vienas iš jų.

Tik vienas iš jų…

Kaip visi…


Autorius Jorge Buckay / argentiniečių psichoterapeutas, rašytojas / vertė Ilona Tamošiūnienė


Sustiprink savo vidinę jėgą

Tęstinėje programoje “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”.

DAUGIAU INFORMACIJOS SUŽINOKITE ČIA >>>


Komentarai