pakilti

Visi mes klystame (jūs taip pat…)

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę.

Vaikystėje aš galvojau, kad “vidutinybė” – tai daržovė. Dar daugiau: bijojau, kad mane privers ją valgyti. O dar – kad mano brolis moka teleportuotis, nes jis dingdavo iš uždaryto sandėliuko mūsų močiutės name (vėliau aptikau, kad ten visada buvo langas į kiemą). O dar, kai mano draugo šeima išvykdavo į kelionę, aš galvodavau, kad jie keliauja laiku į praeitį, ten, kur gyvena dinozaurai.

Paauglystėje aš apsimetinėjau, kad visiškai nesijaudinu dėl savo išvaizdos. Bet iš tikrųjų jaudinausi nuolat ir smarkiai. Kažkada man atrodė, kad laiminga būsiu tada, kai turėsiu tai, ką turi kiti – prabangų butą, ne mažiau prabangią mašiną, prabangų vyrą, tam tikrą skaičių kombinaciją sąskaitoje, bet vėliau pasirodė, kad laimė – tai asmeninis pasirinkima. Kažkada galvojau, kad meilė – tai kažkas amžino ir nutinkančio savaime, kad jos nereikia puoselėti ir dėti pastangų, bet vėliau pasirodė, kad neprižiūrima meilė tiesiog užgęsta.

Kai susipažinau su pirmuoju vyru, aš galvojau, kad mes niekada neišsiskirsime ir mūsų santykiai tęsis amžinai. Bet vėliau jis išėjo ir aš pagalvojau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu. Kai aš ir vėl pamilau, pagalvojau, kad meilės kartais nepakanka. O vėliau staiga supratau, kad aš pati pasirenku, ko man pakanka, o ko ne.

Žiūrėdama į visa tai, aš aiškiai suvokiu, kad kiekvieną gyvenimo akimirką aš dėl kažko klydau. Vis atsirasdavo dalykų, rodančių, kad aš neteisi: dėl savęs, dėl kitų, visuomenės, kultūros, pasaulio, visatos… Aš kiekvieną dieną galiu atrasti tai, dėl ko esu neteisi. Jeigu žiūriu ir matau, klausau ir girdžiu, keliu klausimus ir ieškau atsakymų.

Šiandienis žmogus žiūri į ankstesnįjį ir žino kiekvieną jo trūkumą, kiekvieną jo klaidą. Ir būtinai ateis diena, kai ateities žmogus pasižiūrės į šiandieninį ir vėl atras trūkumų bei klaidų. Ir tai yra nuostabu. Tai reiškia, kad aš augu.

Maiklas Džordanas sako, kad jis laimi todėl, kad vėl ir vėl griūna, o tada keliasi. O aš suprantu tai, kad darydama klaidas aš augu.

Taip, mums nepatinka pripažinti savo klaidų ir neteisumo. Bet to reikia, kad galėtumėm augti. Nes tą akimirką, kai mes pasakome “aš pažinau visas tiesas ir dabar žinau, kaip yra iš tikrųjų”, mes sustojame.

Pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nežinosime 100%. Tiesiog įsivaizduokite: esame mes ir yra visata – kiek iš viso to, ką talpina visata, mes žinome? O kiek nežinome? Ar tas santykis nepatvirtina minties, kad mes negalime būti tikri dėl savo žinojimo? Realybėje mes tik galime kiekvieną akimirką sužinoti šiek tiek daugiau. Apie save, apie kitus, gyvenimą, visatą. Ir dar daugiau. Ir vėl iš naujo. Taip mes pamažu artėsime prie tiesos, bet niekada nepasieksime taško, kuriame galėsime sakyti “dabar žinau viską 100%”.

Todėl, jeigu norite augti, nesilaikykite įsikibę į tai, ką tariamai žinote, į tas “tiesas”, kurias perskaitėte, išgirdote ir priėmėte kaip savo. Drąsiai atmeskite tai, kas pasirodė netiesa būtent jums. Kelkite klausimus, tikrinkite, eksperimentuokite.

Žiūrint iš šio požiūrio taško, asmeninį augimą galime prilyginti mokslui. Mūsų įsitikinimai – tai hipotezės. Mūsų veiksmai ir poelgiai – tai eksperimentai. Mūsų emocijos ir mąstymo modeliai – tai duomenys, kuriuos mes galime palyginti su pirminėmis hipotezėmis ir integruoti į savo pasaulėžiūrą, vis iš naujo keisdami savo santykį su pasauliu. Toks asmeninis augimas yra pranašesnis, nes jo pagrindas – patirtis ir asmeniniai stebėjimai.

Pavyzdžiui, jūs norėtumėte būti profesionaliu rašytoju. Darote prielaidą, kad turite savybių, reikalingų šioje profesijoje – esate kūrybingas, jums patinka būti matomu, žmonės mėgaujasi jūsų tekstais, jūs galėtumėte rašyti nuo ryto iki vakaro. Ir dabar galvojate, kaip visa tai paversti savo profesija.

Ką daryti?

Atsakymas paprastas. Rašykite. Ir rašykite daug.

Tai darydami jūs patikrinsite savo prielaidas ir įsitikinimus realiame pasaulyje, iš kurio jūs gausite realų atsaką. Gali būti, kad jūs atrasite, jog rašyti kiekvieną dieną jums patinka mažiau, nei atrodė. Gali būti, kad aptiksite, jog jums pakankamai sunku išreikšti kai kurias mintis. Jūs galite aptikti ir tai, kad daugiau laiko skiriate svetainės dizainui nei rašymui, ir būtent tai jums teikia daugiau malonumo.

Tokiu būdu gautą informaciją jūs galėsite integruoti į savo gyvenimą ir pakeisti įsitikinimus, remdamiesi SAVO patirtimi, gauta iš JŪSŲ veiksmų.

Trumpai tariant, tai ir yra gyvenimas. Arba bent jau turėtų būti. Tačiau kažkur pakeliui mes tapome apsėsti “teisingo” gyvenimo idėjos ir todėl ieškome “teisingos”, o ne realios patirties.

Dažnai sakoma, kad žmonės nesiima jokių veiksmų todėl, kad bijo nesėkmės. Jūs vienišas ir liūdnas, jums norėtųsi, kad šalia būtų kitas žmogus, bet jūs nenorite išeiti iš namų ir susipažinti su kažkuo. Arba jūs labai daug dirbate ir nusipelnėte aukštesnių pareigų, bet jūs nedrįstate apie tai pasikalbėti su savo vadovu. Paprastai tai vadinama nesėkmės baime. Jūs bijote, kad jus atstums, jūs bijote išgirsti “ne”.

Tačiau yra dar vienas aspektas. Taip, nesėkmė yra nemaloni, atstūmimas – skausmingas. Tačiau nesėkmės baimė yra daug silpnesnė, nei jūsų noras išsaugoti savo “tiesas”. Ir vien dėl to jūs pasiruošę kentėti.

Mūsų “tiesos” sukuria saugaus gyvenimo iliuziją. Jūs neinate iš namų į pasimatymą, nes yra šansas, kad jums teks peržiūrėti savo požiūrį į išvaizdą, grožį ir savivertę. Jūs neprašote paaukštinimo, nes gali tekti iš naujo įvertinti savo darbo kokybę ir kuriamą vertę. O tada teks kažką daryti. Todėl jūs pasirenkate sąlyginę ramybę dabar, atsisakydami naujos patirties ir laimės ateityje. Ir tai yra siaubinga strategija, nes anksčiau ar vėliau ji sukuria neviltį, bejėgiškumą ir sukelia griūtį.

Tam, kad sukurtumėte puikų gyvenimą, jums nebūtina būti teisiais ir daryti viską teisingai. Tai tiesiog neįmanoma. Pasiruoškite pripažinti, kad esate neteisūs. Dėl ko dabar esate neteisūs? Kokią klaidą dabar galite pripažinti?

Surizikuokite. Pripažinkite klydę. Nesvarbu dėl ko. Ir stebėkite, kokiu keliu jus tai nuves. Su kuo jūs besusidurtumėte, pamėginkite suabejoti savo “tiesa”. Paklauskite savęs “O kas, jei aš klystu?”

Nes jūs tikrai klystate. Dėl kažko. Jeigu ne dėl visko iš kart.

Visiškai kaip aš. Ir kaip visi kiti.

Ir tai yra puiku.

Pripažindami savo neteisumą, mes atveriame kelią pokyčiams. Augimui.

Ko gero, po penkių šimtų metų iš mūsų taip pat juoksis: jie taip rimtai žiūrėjo į pinigus! Jiems darbas buvo sverbesnis už visus kitus dalykus! Jie bijojo sakyti tiesą ir prisipažinti mylintys! Jie turėjo keistų ritualų, tikėjo prietarais, gyveno baimėse ir kovojo. Jie buvo žiaurūs. Jie kūrė meną ir perrašinėjo istoriją.

Po penkių šimtų metų apie mus jie žinos tai, ko mes nežinome dabar. Ir bus aišku, kaip smarkiai mes klydome. O dar po penkių šimtų metų paaiškės, kad klydo ir jie. Gal šiek tiek mažiau.

O tada jie prisimins mus ir pagalvos: ir kaip jie galėjo taip neteisingai gyventi?

testine-new-baneris

Parengė Ilona Tamošiūnienė pagal >>>

Komentarai