pakilti

Kai aplanko stebuklas

Gyveno kartą mergaitė, kuri netikėjo stebuklais. Nuo vaikystės ją mokė, kad galima pasikliauti tik žmogaus protu, tad ji tuo ir patikėjo.

Bet stebuklai egzistuoja, nepriklausomai nuo to, tikime mes jais ar ne. Ir kiekvienam yra skirtas net ne vienas, o daugybė pačių įvairiausių stebuklų. Tačiau tik tie, kurie jais tiki, džiaugiasi ir sako “O, stebuklas!”, o mūsų mergaitė sakydavo “atsitiktinumas” arba “na, pasisekė, ir ką?”

Kaip galvojate, kurių žmonių gyvenime daugiau džiaugsmo? Teisingai – tų, kurie tiki stebuklais. Juk ir stebuklai, ir džiaugsmas gyvena Širdyje, susikibę už rankų. O Protas…juk jam nereikia emocijų, jam nereikia nei džiaugsmo, nei laimės, jam terūpi, kad niekas nesikeistų ir būtų taip, kaip jis nusprendė.

Jie juk labai skirtingi – mūsų Širdis ir Protas. Širdžiai patinka dainuoti ir juoktis, o Protui – planuoti ir analizuoti. O kad jau mūsų seniai suaugusi mergaitė mieliau draugavo su Protu, dainuodavo ji retai, o mąstydavo nuolat.

Žinoma, kol mergaitė augo, jai vis nutikdavo didesni ar mažesni stebuklai, kuriuos ji atkakliai ignoravo. O kai suaugo, aplankė ją ir didysis Stebuklas.

– Ei, šeimininke, atidaryk duris! Aš noriu tuoj pat nutikti! – šūktelėjo Stebuklas.

Tačiau Stebuklas nesulaukė jokio atsakymo. Tik spengianti tyla. Kiek palūkėjęs, Stebuklas vėl šūktelėjo:

– Ei, ar yra kas namie?

– Ką čia velniai nešioja? – po kelių akimirkų pasigirdo nepatenkintas balsas.

– Tai aš – Stebuklas! Atvykau nutikti! Kad gyvenimas būtų ryškesnis ir džiugesnis!

– Nieko nežinau, šeimininkės nėra, o visokių prašalaičių be jos sutikimo negaliu įleisti.

– O kur gi šeimininkė?

– Kažin kur? Praeities archyvuose. Analizuoja, lygina, patirtį į lentynas dėlioja.

– A-a-a-a-a, na aišku. Tai gal aš vėliau užsuksiu, – susirūpinęs tarė Stebuklas.

Po kurio laiko Stebuklas ir vėl pasibeldė, bet ir šį kartą šeimininkė buvo išvykusi.

– Ir vėl praeityje? – paklausė Stebuklas.

– Neeeee…ateityje. Planuoja, planuoja, planuoja…

– Ūgū…tai tada kitą kartą…

Kitą kartą atvykęs Stebuklas aptiko šeiminkę vietoje, bet…

– Klausyk, tu, Stebukle…ne laiku tu čia…

– Aš? Nelaiku? Nelabai suprantu, kaip aš galiu būti nelaiku?

– Šeimininkė lyg nesava…nemalonumų kažkokių turi, labai išgyvena, kažkuo rūpinasi. Ne stebuklai jai dabar galvoj!

– “Nesava”…Tai bent reikalai! O kada gi ji į save sugrįžti ketina?

– O tada, kai nemalonumai pavirs praeitimi.

– Bet, ko gero, tada ji paskui juos nupėdins į praeitį ir patirtį analizuos?

– Na, taip.

– O tai kada man nutikti?

– Na, pamėgink ją kur nors pagauti. Ar praeityje, ar ateityje. Tenai ir sutarsite, kada tau nutikti.

– Nieko nebus, – nusivylęs tarė Stebuklas. – Aš nutinku tik “čia ir dabar”. Taip jau aš sutvertas.

– Na, tada nežinau. “Čia ir dabar” – labai sudėtingas reikalas. Šioje vietoje ji labai retai būna. Paprastai arba “ten”, arba “ten”.

– Išprotėti galima, – nustebo Stebuklas. – Kaip gi taip gali žmogus nuo savo laimės bėgti? Kas gi jai nutiko?

– Kad nieko ypatingo nenutiko. Vienatvė slegia. Asmeninio gyvenimo nėra, dėl ko džiaugtis nėra, nyki kasdienybė, rutina…

– Būtent! Juk tai – pats tinkamiausias laikas stebuklams, tai yra – man! Atidaryk, pagaliau, duris!

Tokiam netikėtam Stebuklo veržlumui buvo neįmanoma atsispirti ir jis lyg uraganas įsiveržė į suaugusios mergaitės sąmonę.

– Labas! Aš esu Stebuklas, – prisistatė.

– Bet aš netikiu stebuklais, – nustebo ji, paskubomis braukdama ašaras nuo skruostų.

– Na ir kas? Užtat aš tavimi labai tikiu! Man atrodo, kad mes puikiai su tavimi sutarsime. Tik vat, čia pas tave labai jau ankšta, net apsisukti nėra vietos. Bet nieko, tuoj sutvarkysime viską. Kas gi čia?

Stebuklas atvėrė spintos duris, pro kurias išgriuvo dešimtys skeletų…

– Skeletai spintoje? Och, na ir prislėpei tu jų…netingėjai? Jie labiausiai tiktų vaizdinių priemonių skyriuje. Metam?

– Metam… – netekusi žado atsakė šeimininkė.

– Na ir puiku! O čia kas? Išdžiovinti jausmai ir neįvykusios svajonės? Plauti, valyti, šveisti!

Kol šeimininkė vykdė nurodymus, Stebuklas, pasiraitojęs rankoves, į šiukšliadėžę metė senas nuoskaudas, nuslopintus norus, karčius prisiminimus ir patį įvairiausią šlamštą.

– Bet kažkaip neprotinga man atrodo – atsikratyti sukaupta patirtimi, – droviai tarė suaugusi mergaitė.

– Gal ir neprotinga, bet tikrai – naudinga! Juk tam, kad tavo gyvenime atsirastų kažkas naujo, reikia vietos! O šios praeities sankaupos užgriozdinusios visą erdvę.

– Oi, kaip tuščia! – sušuko sukrėsta šeimininkė, žvelgdama į valymo darbų mastą. – Juk aš nieko nebeturiu. Kaip aš dabar gyvensiu?

– Kaip, kaip? Dabar su manimi gyvensi! – džiaugsmingai šūktelėjo Stebuklas. – Aš atėjau į tavo gyvenimą ir dabar tavęs nepaliksiu. Ir drauge sukursime daug-daug naujų mažų stebuklų!

Taip į suaugusios mergaitės gyvenimą atėjo Besąlyginė Meilė – pats didžiausias Stebuklas pasaulyje. Ji neleidžia klaidžioti praeities archyvuose ir klajoti ateities labirintais, nes tai, kas vyksta “čia ir dabar” visuomet daug mieliau ir patraukliau.

Ir dabar suaugusios mergaitės gyvenime yra viskas: ir gerbėjai, ir gyvenimo džiaugsmas, ir stebuklai. “Kokia stebuklinga moteris”, – dažnai apie ją sako aplinkiniai. Ir tai tiesa: juk Stebuklai apšviečia mus iš vidaus, o tada ir mes patys tampame Stebuklais!


Įsileiskite savo stebuklą!

Tęstinė programa “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”.

DAUGIAU INFORMACIJOS SUŽINOKITE ČIA >>>

Komentarai