pakilti

Pasaka apie Gerą Mergaitę

Gyveno kartą Mergaitė. Ir buvo ji labai gera.

– Ach, tu mano džiaugsme, kokia tu pas mane atsakinga, – glostė galvą mama, o Mergaitė džiaugėsi, kad mamai gera.

– Kokia paklusni jūsų mergaitė! – gyrė ją kaimynai ir Mergaitei buvo smagu, kad ją įvertino.

– Kokia stropi mokinė! – žavėjosi mokytojai ir Mergaitei patiko, kad ją pastebi.

– Kokia gabi studentė! – kalbėjo dėstytojai universitete ir Mergaitė stengėsi dar labiau.

Na, Mergaitė buvo labai ir labai gera. Bet visos mergaitės anksčiau ar vėliau suauga ir ateina laikas kurti savo gyvenimą.

Ir tada prasidėjo stebuklai. Nelabai geros ir net visai negeros mergaitės sukūrė šeimas, išvyko į kitus miestus. O štai mūsų Mergaitė kažkodėl nieko panašaus nedarė. Juk ji buvo išmintinga ir tikrai žinojo, kaip turi būti. O turi būti dažnai visiškai kitaip, nei svajojasi.

Mergaitė svajojo apie savo šeimą, apie tolimus kraštus ir apie įdomų darbą. Ir dar daug apie ką svajojo. Bet, pabaigusi universitetą, išvyko į tylią vietą, kur atlyginimas buvo mažas, bet darbas stabilus. Neteikė jis nei džiaugsmo, nei pinigų, bet ir nemalonumų jokių nebuvo.

Ir į vedybas Mergaitė žiūrėjo labai atsakingai. Ji priekabiai vertino visus galimus kandidatus ir ryžtingai brokavo vieną po kito. Ir pati stebėjosi: kaip kitos įsigudrina surasti savo antrą pusę? Iš kur juos traukia???

Štai taip ėjo metai, o Mergaitės gyvenime nieko nevyko. Mergaitei atrodė, kad jos gyvenimas bus spalvingas, lyg šventinis kostiumas, bet gyvenimas dėl kažkokių priežasčių tapo vis niūresnis ir nuobodesnis, kaip nutrintas naminis chalatas. Juk ryškūs įvykiai vyksta tuomet, kai mes darome kažką neįprasto, o Mergaitė labai bijojo suklysti – juk ji buvo labai gera mergaitė.

Atsargumas – reikalas geras, bet pavojingas. Jis apsaugo mus nuo neapgalvotų žingsnių, bet tuo pat metu neįleidžia gaivaus pokyčių vėjo. O Mergaitė garsėjo tuo, kad nuo pat vaikystės visada, na, tiesiog visada, įsiklausydavo į proto balsą. Bet kartais, prieš užmiegant, protas palengva atsipalaiduodavo ir tada iš kažkur toli pasigirsdavo tylus balselis, kuris kalbėjo keistus dalykus:

– Nemiegi? Prisižliumbei? Žliumbk, žliumbk. Dar va taip pašniurkščiosi nosimi metus-kitus…raukšlių atsiras… O ten ir senatvė ne už kalnų.

– Kas tu? – gąsdindavosi Mergaitė.

– Tai aš, tavo Širdis, – šnabždėjo balselis.

– Kas per paistalai? Kai žmogus skirtingais balsais galvoja, tai – šizofrenija, – griežtai tardavo pabudęs protas. – Eik geriau žolelių arbatos išgert ir marš miegot!

Ir Mergaitė paklusniai gėrė arbatą bei stengėsi užmigti. Bet vis dažniau miegas pabėgdavo ir jai tekdavo ilgai vartytis lovoje. Tik Širdis nerimo ir nutaikiusi patogų momentą, pradėdavo šnabždėti:

– Pažiūrėtum tu į save iš šalies. Iš ryto velkies į nemylimą darbą, kur viskas įprasta ir stabilu, nieko naujo-įdomaus. O metai eina, jeigu ką. Tu kam gyvenimą eikvoji, drauge?

Mergaitė nusigąsdavo ir vėl persijungdavo į apmąstymus apie savo gyvenimą. Metai ir iš tiesų ėjo, ką jau čia kalbėti. Bet ne, ne tai, kad visai niekur neitų ir nieko nematytų – štai ir į sostinę buvo nuvykus, ir kine buvo. Nors apskritai…

– Taip jaunos merginos negyvena. Taip gyvena senelių namuose, – vėl pasigirsdavo balselis. – Lėtai, ramiai. Tik tie senukai bent jau prisiminimų turi. O ką tu prisiminsi?

Nekreipti į tokias mintis dėmesio buvo sunku: ir tiesa, prisiminti nelabai buvo ką. Ir kartkartėmis Mergaitė nuspręsdavo: viskas! Nuo pirmadienio – naujas gyvenimas! Ir pirmadienį ji pradėdavo naują gyvenimą: piešė Lobių žemėlapį, mokėsi vizualizacijos technikų, mantras kartojo. Baldus pagal feng-shui perstatė – sako, jeigu lova ne vietoje ir pinigų rūpūžė kampe akių neišsprogdinus – nebus tau laimės, kad ir kaip besistengtum.

Bet kažkodėl nei rūpūžė, nei mantros, nei Lobių žemėlapis nepadėjo. Gyvenime ir toliau niekas nevyko.

Vieną kartą Mergaitė sumąstė mesti viską ir šauti į sostinę – laimės ieškoti, bet mama, žinoma, nepritarė ir Mergaitė tuoj pat išmetė šią mintį iš galvos. Ir iš tikrųjų, juk negalėjo ji – gera mergaitė – liūdinti mamos. O ir mamos argumentai buvo labai išmintingi. Gyvenimas sostinėje brangus, o dar ir darbą reikia susirasti, nėra ko ir mėginti!

Tokiomis liūdnomis mintimis Mergaitė gyveno toliau, ir toliau naktimis verkdavo į pagalvę. Ir štai vieną dieną kojos pačios ją nuvedė į traukinių stotį – gal į traukinius pasižiūrėti, o gal po traukiniu kristi…Dievas žino kam. Na, atsibudo iš savo liūdnų minčių jau perone. Ir labai nustebo: ką ji čia pamiršo? Prisėdo ant suolelio ir pradėjo vagonus stebėti. Štai šis – į vieną pasaulio kraštą, o šis – į kitą, o štai šis – į kažin kokį negirdėtą miestą. Kur gi jis? Kas tenai gyvena? Tikriausiai, žmonės.– Ar laisva? – paklausė nežinia iš kur išdygęs senolis. – Galiu šalia prisėsti?

– Žinoma, sėskit, – atsakė Mergaitė.

– Pasitinkate ar išlydite? – pasidomėjo senolis.

– Tai kad ne, aš tik šiaip, – sumišo Mergaitė. – Kažkaip netyčia užbridau, pati nesuprantu kaip.

– Niekas atsitiktinai nevyksta, – paprieštaravo senolis. – Viskas vyksta dėsningai.

– Ane? – vangiai paklausė Mergaitė. – Tai taip išeina, kad tai, jog gyvenimas eina pro šalį taip, kaip šie traukiniai – dėsninga?

– Jums – taip, – patvirtino senolis. – juk jūs taip pat turėtumėte savo traukiniu važiuoti.

– Kur važiuoti? – nesuprato Mergaitė.

– Iš punkto A į punktą B, – paaiškino senolis. – Arba iš punkto C į punktą D. Tada gyvenima ne veltui eina – peizažai už lango keičiasi, pakeleiviai ateina ir išeina, nauji miestai, nuotykiai, įvykiai. Ir tu visur dalyvauji.

– O jūs dalyvaujate? – staiga susidomėjo Mergaitė.

– O kaip gi! – išdidžiai pasakė senolis. – Visą gyvenimą. Tik spėk suktis. Nėra kada nuobodžiauti.

– Jūs, tikriausiai, daug miestų aplankėte?

– Ne, visą gyvenimą šiame mieste gyvenu, nė karto nebuvau išvykęs.

– O kaip gi… – nesuprato Mergaitė.

– Na, apie traukinį metafora buvo. Juk tam, kad judėtum, nebūtina kažkur važiuoti. Judėjimas – jis Širdyje ir gyvenime. Iš pradžių Širdyje, o tada ir gyvenime.

– Širdyje… – pakartojo mergaitė. – Nesuprantu. Nieko nesuprantu. Kaip čia taip? Aš lyg ir žinau, ko noriu. Svajoju. Į sąsiuvinį rašau. Visokiausias technikas taikau. Viską pagal feng-shui perdėliojau. Mantras kartoju. Lobių žemėlapį nupiešiau. Bet niekas iš mirties taško nejuda. Man ir pačiau jau kartais norisi mirti. Viskas taip beviltiška…

– Och, žalia tu dar, – nusišypsojo senolis. – Mantras ji pagal feng-shui kartoja. Technikas taiko. Tu geriau štai ką pasakyk: kai tu nori valgyti, ką darai?

– Na, einu į virtuvę ir valgau, – nustebusi atsakė Mergaitė.

– O iš kur ten maistas atsiranda?

– Iš parduotuvės, iš turgaus…

– Tai gaunasi, kad prieš tai maistą nusipirkti reikia, taip? O tada kažką pagaminti?

– Na taip, – visiškai sumišo Mergaitė.

– Va-va, padaryti kažką reikia! – energingai mostelėjo ranka senolis. – Nueiti, nusipirkti, parsinešti, pagaminti. O jei sėdėti krėsle ir knygą su patiekalų receptais skaityti – tik apetitą sužadinsi, bet liksi alkana. Lobių žemėlapį ji nupiešė…Girdėjau aš apie šią madą. O kas iš tavo to žemėlapio, jeigu tu juo niekur neplauki? Taip ir kabės ant sienos, kaip paveikslas.

– O kur man važiuoti? – bandė priešintis Mergaitė. – Čia mano namai, mama…Stabilumas.

– Stabilumas, – ironiškai tarė senolis. – Kažkaip tu vis apie mirtį kalbi. Reikalai iš mirties taško pas ją nejuda…o todėl ir nejuda, kad į stabilumą geležiniais gniaužtais įsikibus.

– O į ką reikia?

– O reikia – į pokyčius. Išeik bent kartą iš įprastos rutinos, padaryk kažką kitaip, kad pati save nustebintum.

– Ką, pavyzdžiui?

– Na, kad ir į traukinį lipk dabar ir mauk kur akys veda. Ką, baisu?

– Kaip taip? Viską mesti ir į traukinį? Juk tai neišmintinga ir neatsargu! – iš siaubo Mergaitės akys išsiplėte.

– O jaunystė ir turi būti neatsargi. Krėsk kvailystes, nebijok. Senatvėje turėsi ką prisiminti. Ir Širdies klausyk, ko gi ji nori? Tai ir duok jai valią.

– Bet aš negaliu štai taip! Aš juk gera mergaitė! – bandė prieštarauti Mergaitė.

“Į trečią peroną atvyksta traukinys…” – nuskambėjo pranešimas.

– Na, sudie, gera mergaite. Einu savų pasitikti. Proanūkis vedė, atvežė žmoną parodyti. O aš greitai ir proproanūkių sulauksiu. Ech, įdomu jo veidelį pamatyti.

– Sėkmės jums! – palinkėjo Mergaitė.

– O tu baik žiūrėti į savo Lobių žemėlapį! Tu plauk juo. Nesvarbu kur – bet plauk!

Ir senolis žvaliai nužingsniavo link požeminės perėjos. O Mergaitė pasiliko. Jos galvoje vyko panika: visos mintys kažkur išsibėgiojo ir protas karštligiškai bandė jas surinkti į krūvą. Ko gero, jis buvo per daug užsiėmęs, nes kai atvyko priemiestinis traukinys, Mergaitė išgirdo Širdies balsą:

– Sėskim ir važiuokim – iki paskutinės stotelės! O tada atgal.

– O kam? – nustebo Mergaitė.

– O šiaip sau! Tiesiog taip. Juk norėjai keliauti – tai dabar puiki proga pradėti bent jau nuo kažko.

Ir Mergaitė staiga ryžtingai atsistojo ir nubėgo pirkti bilieto, galvodama, ar užteks jai pinigų bilietams į abi puses. Užteko, dar ir ledų porcijai liko. Ir jau po kelių minučių už lango keitėsi peizažai, o Mergaitė dar negalėjo patikėti, kad pasielgė taip neatsakingai. Jai buvo baisu, bet ir labai labai patiko tai, ką ji darė.

Ir kai vienoje stotelėje prieš ją atsisėdo triukšmingi vyrukai su gitara, ji net nenustebo – o kaip kitaip, juk turi būti pakeleivių. Ji leidosi pavaišinama trešnėmis ir dainavo drauge su jais, o kai vienas pasiūlė pasikeisti telefonų numeriais – nepradėjo prieštarauti. O kam? Juk jai reikia pakeleivių! Ji jau leidosi į savo gyvenimo kelionę ir Lobių žemėlapis tapo ne tik popieriaus lapu ant sienos. Jis atgijo akyse. O su juo atgijo ir gera Mergaitė.

– Na, ką? Pajudėjom iš mirties taško? – sušnibždėjo Širdis.

– Pagyvensim – pamatysim, – išmintingai atsakė jai Mergaitė ir pradėjo kvatotis.

– Na, dabar mes daug dalykų pamatysim! Gal net mūsų proproanūkio veidelį, – optimistiškai pažadėjo Širdis. – Tu, svarbiausia, manęs klausyk! Bus įdomu, pažadu!

A

Originali pasaka / Vertė Ilona Tamošiūnienė

A

 

Komentarai