pakilti

Pasaka apie savęs paieškas

Vieną dieną ji suprato, kad gyvenimas neturi jokios prasmės, nes kažkur pakeliui ji pametė save. O gal net ir nebuvo radusi. Taip ir gyveno – iš inercijos ir įpročio.

Jeigu gyvenimas neturi prasmės, reikia kažką keisti. Šį variantą ji ir pasirinko, bet kaip tai daryti, ji nežinojo, o su kuo pasitarti, taip pat nebuvo. Ir todėl liūdėjo, jaudinosi ir blaškėsi. Ji suprato, kad ilgiau tai negali tęstis, nes įtampa sekino. Bet būna juk visokių stebuklų – toks įvyko ir šį kartą.

Vieną naktį ji susapnavo keistą sapną. Ją aplankė kiemsargis, nešinas milžiniška šluota, ir priekaištingai linguodamas galva, paklausė:

– Tu nieko nepametei?

– Pamečiau. Savęs niekaip negaliu surasti! – pasiskundė ji.

– O tu kur jau ieškojai? – paklausė kiemsargis.

– Namie ieškojau – nėra. Darbe taip pat neaptikau. Ir pas draugus nėra. Lyg ne savo gyvenimą gyvenčiau. Štai ir gaunasi: aš lyg ir esu, bet manęs nėra.

– O tu paieškok ten, kur dar niekada nebuvai, – patarė kiemsargis. – Ten, kur kojos nebuvai įkėlusi.

– Kur gi tokios vietos veisiasi?

– O tu pagalvok, – mįslingai pasakė kiemsargis, apsižergė šluotą ir išskrido. Tik kažin koks lapelis iškrito iš jo kišenės ir besisukdamas lyg snaigė nusileido ant kilimo prie durų.

Iš ryto ji neprisiminė sapno, bet išeidama iš namų, pastebėjo ant kilimo besivoliojantį lapelį. Pakėlė – spalvota skrajutė su laukymės vaizdu, o ja eina žmonės, nešini didelėmis kuprinėmis. Viršuje šūkis “Įveik savo tingumą!”, o apačioje – “Pakeisk savo gyvenimą!”. Paskubomis įgrūdo skrajutę į rankinę ir išbėgo į darbą. Ir visą dieną galvojo: iš kur gi atsirado ta skrajutė? Vakare juk pati tvarkė namus ir nebuvo ten jokių laukymių, turistų ir šūkių.

Tarp darbų vis išsitraukdavo skrajutę ir žiūrinėjo. Labai jau jai patiko šūkiai. Ji labai norėjo įveikti savo tingumą ir pakeisti gyvenimą. O kaip? Ir vieną akimirką ji staiga suprato, kad paveikslėlis visiškai pasikeitė. Laukyme einantys žmonės dingo miško tankmėje. Na ne, negali taip būti!!!

Ji dar kartą atidžiai įsižiūrėjo į lapelį ir staiga…galva susisuko, o gal ji net ir nualpo – ir pasaulis pasikeitė. Išnyko sienos, stalai ir kėdės, pradingo lubos, prasmego grindys ir ji pasijuto taip, lyg skristų. Ir staiga švelnus nusileidimas – tik aiktelėti spėjo.

Susivokė klūpanti žolėje, kurioje čirškė žiogai. Aplink plytėjo laukymė, tolumoje – gūdus miškas, virš galvos – žydras dangus, kuriame sklandė vienišas paukštis. Kvepėjo gėlėmis ir sakais. “Miegu. Ir dabar sapnuoju. Arba išprotėjau.”, – nusprendė ji.

– Iš kur atsiradai, mielas vaike? – išgirdo balsą.

Netekusi žado atsistojo. Prieš save pamatė stovintį kažką tokio su šluota. Na, jeigu kiemsargį apvilkti žaliais skarmalais, ant galvos užmaukšlinti šungrybį, išvolioti purve ir papuošti kuokštu žolės – gal būtų ir visai panašus. Žodžiu, prieš ją stovėjo kažkas panašaus į senučiuką Miškinį-Girinį.

– Pakvietė kažkas ar pati kažko ieškai? – tęsė senučiukas.

– Aš čia atsitiktinai atsiradau, – atsakė ji. – Kažkaip visai netyčia…

– Ir dažnai tavo gyvenime tokios keistybės vyksta? Kai netyčia ir atsitiktinai?

– Na, pas mane visada taip, – prisipažino ji. – Kažkaip savaime…net nežinau kaip.

– Tai nesi savo gyvenimo šeimininkė? – toliau klausinėjo senučiukas.

– Na, tikriausiai nelabai, – susigėdo ji. – Aš niekaip savęs negaliu surasti.

– O! Tuomet į teisingą vietą atėjai, – nudžiugo senučiukas. – Čia, į stebuklų mišką, daug kas ateina su panašiais klausimais. Kas laimės ieško, kas meilės, kas išminties, o štai tu – savęs.

– O ką reiškia stebuklų miškas?

– Na, ką reiškia? Tą ir reiškia, kad stebuklingas, nes patys įvairiausi stebuklai žmonėms čia nutinka. Štai visai neseniai turistų grupė Laimės Paukštės ieškojo, norėjo pamatyti, kaip ji iš tikrųjų gyvena.

– O gal aš juos dar pasivysiu? – viltingai paklausė ji. – Su grupe kažkaip ne taip baugu būtų.

– Ne, tau nereikia tenai, – paprieštaravo senučiukas. – Jie juk save jau seniai surado. Tau kitu keliu reikia eiti.

– O kokiu? Gal patarsite?

– Nepatarsiu, – apgailestaudamas atsakė senučiukas. – Iš kur aš galiu žinoti, kur gi tu save pametei? O žinai, aš tau galiu siūlų kamuolį duoti. Na, žinai, kaip pasakose būna. Jis bendraujantis, linksmas. Vis ne viena keliausi!

– Na gerai, duokite. Oi, koks jis mielas ir pūkuotas!

– Taigi, vaikeli, keliauk. Pasirink bet kurią kryptį ir eik. Sėkmės tau!

Tai taręs, senučiukas apžergė šluotą ir išnyko horizonte.

– Vardas koks? – niūriai paklausė siūlų kamuolys, kurį ji laikė rankose.

– Oi, tu tikrai kalbi! – vos nenuvirto iš nuostabos ji. – Aš Meri. O tu?

– Ne tu, o jūs, – nepatenkintas bambtelėjo siūlų kamuolys. – Bent kiek pagarbos vyresniems…taip ir vadink – Kamuoliu. Tai gal jau eisim ar kaip?

– O jūs man patarsite, kuriuo keliu eiti?

– Dar ko, – rūsčiai atsakė Kamuolys. – Tu ir taip visą gyvenimą svetimais patarimais gyvenai. Pradėk savo galva galvoti. Kaip kitaip tu planuoji save surasti?

– Na gerai, tik nepyk. Aš tiesiog visiškai pasimetusi.

– Va, va, – dar labiau subjuro Kamuolys. – Pasimetėlė. Bet reikia gi taip pasimesti, kad net save pamesti…Na, kiek čia stypsosim, apsispręsk pagaliau!

– Na gerai, tuomet eikime į tą pusę, – apsisprendė ji, įgrūdo Кamuolį į kišenę ir laukymė tuoj pat išnyko, o ji pasijuto stovinti gūdaus miško tankmėje.

Visiškai sutemo, miške kažkas vis traškėjo, ūbavo ir stūgavo, ir visa tai nekėlė jai ūpo ir entuziazmo.

– Kamuolėli, mielasis, o čia vilkų yra? – paklausė.

– Čia visko yra, – trumpai atsakė Kamuolys. – Bijosi – suės. Tad geriau nebijok.

– Oi, ai, o man kažkas į užantį įlindo! – sucypė Meri. – Oi, mamyte, gelbėk!

– Tai aš, Baimė, – iš po marškinėlių pasigirdo spiegiantis balselis. – Tik nesutraiškyk manęs, aš juk dar maža.

– Ei, tu ką? Kaip tu ten atsidūrei? – bandydama išpurtyti Baimę, paklausė mergina.

– Aš įsėlinau į tavo širdį, – paaiškino Baimė. – Baimės visada įsliūkina į širdį, kai žmogus pradeda panikuoti.

Tuo metu pavyko iškrapštyti Baimę iš po marškinėlių ir ji pamatė tokį mažą, susivėlusį padarą milžiniškomis ir liūdnomis akimis.

– Na bet ir akys! – nustebo Meri.

– Ugu, baimės akys didelės, – išdidžiai spygtelėjo Baimė. – Na, bijok stipriau, tuomet aš greit išaugsiu!

– Nenoriu, – pyktelėjo Meri. – Lįsk atgal ir kad man neaugtum. Kamuolėli, o kur gi toliau eiti? Visiškai tamsu, nieko nematau.

– Iš kur aš žinau, kur eiti? – niurgztelėjo Kamuolys. – Apsišviesk kelią ir matysi.

– O kaip apšviesti? – nuliūdo Meri. – Aš nei degtukų, nei žibinto neturiu.

– O dieve, na kas per žmogus? – atsiduso Kamuolys. – Įžiebk Vilties Žiburį. Jis bet kokią tamsą išvaikys. O svarbiausia – jo ieškoti niekur nereikia, jis tavo širdyje gyvena.

– Tikrai? Na reikia gi šitaip, – nustebo Meri. – Širdyje tokį naudingą reikalą turiu ir net nežinau apie tai…Tuoj paieškosiu.

Ir po kelių akimirkų aplink viskas nušvito, juk ekstremaliose sąlygose Vilties Žiburys tik ir laukia, kad kas bent žvilgteltų į širdį.

– Pirmyn! – ryžtingai tarė Meri. – O kad drąsiau būtų, užtraukime kokią dainą.

Niekas ir nesiginčijo. Keliavo jie tamsiu mišku ir trim balsais traukė dainą, o Didelės Baimės, lindinčios tamsoje, atsitraukė, nes nebuvo pratusios, kad į jas nekreiptų dėmesio. Palengva tankmė pradėjo retėti, žolė sumažėjo ir pavirto samanomis. Tik staiga kažkas sukliuksėjo po kojomis ir Meri suprato, kad prieš ją telkšo neaprėpiama pelkė.

– Atvykom, prašome išlipti. Stotelė “Užsistovėjusi pelkė”, – pašaipiai pranešė Kamuolys.

– Ir ką dabar daryti? – susirūpino Meri, vertindama katastrofos dydį. – O apeiti niekaip neįmanoma?

– Neįmanoma. Jeigu jau savo gyvenime tokią pelkę užveisei, tai dabar būk miela ir panaikink, – piktžiugiškai pasakė Kamuolys.

– Na nieko sau! – išsigando Meri.

– Ei, tu ką? – subruzdo Baimė. – Tik nereikia, nes aš tuoj išaugsiu! Tu prisimink: akys bijo, rankos daro. Pamėgink per pelkę iš šakų kelią nutiesti, o gal ir pavyks.

– Nieko nesuprantu. Ir iš kur tokia užsistovėjusi pelkė atsirado? Kaip aš ją šitokio dydžio išauginau? – negalėjo patikėti Meri.

– O kuo tu stebiesi? Jeigu tu nenori nieko keisti, įpratai sėdėti ir laukti, kol savaime kas nors įvyks, įsikibai į praeitį ir atstumi naujus dalykus, būtų keisčiau, jei tokia pelkė nebūtų atsiradusi, – paaiškino Kamuolys. – Po galais, gal dabar pradėsi kažką daryti?

– Ta-a-a-a-aip, – susimąstė Meri. – Kirvio mes neturime, medžio nenukirsiu. Sparnų taip pat nėra – neperskrisim. Apeiti taip pat ne variantas. Hm…lieka pagalvoti apie būdus, kurių aš nežinau.

– Protingai tu čia sugalvojai, – spygtelėjo Baimė. – Nebijok, aš šalia!

– Sėdėk tik, – šyptelėjo Meri. – Kaip dabar gerai būtų turėti kiemsargio šluotą…apsižergtumėm ir perskristumėm. Oi, bet gi šluotą mes ir patys galime pasidaryti!

– O kodėl šluotą? – paklausė Kamuolys.

– O mes pelkę džiovinsime. Štai toks naujas nestandartinis sprendimas! – išdidžiai tarė Meri ir leidosi į mišką rinkti šakų.

Šluota išėjo kreivoka, bet tvirta. Tiesą sakant, rinkdama šakas šluotai, Meri nelabai įsivaizdavo, ką su ja darys. Aerodinaminės šluotos savybės kėlė labai daug abejonių. Bet kai darbas ėjo į pabaigą, į galvą toptelėjo mintis.

– Ei, klausykite, aš čia pagalvojau: jeigu aš buvau įsikibusi į praeitį ir atmesdavau visus naujus dalykus, vadinasi, reikia visas senienas iššluoti ir taip išvalyti kelią naujiems dalykams. Ar teisingai galvoju? Kaip ten sakoma “nauja šluota naujai šluoja”, ar ne? Tai ir pamėginkim.

– Nieko sau, – pagarbiai tarė Kamuolys. – Išmintingai. Nesitikėjau.

– O ne baisu? – pasitikrino Baimė.

– Na, užsistovėjusioje palkėje prapulti baisiau, – atsakė Meri ir ryžtingai čiupo naują šluotą.

– Aš iššluoju visa tai, kas paseno, ko nereikia, kas atgyveno! – sušuko ji ir pradėjo šluoti.

– Aš išlaisvinu kelią naujiems, gaiviems ir teigiamiems dalykams! – tęsė ji, judėdama į pelkės gilumą.

– Man nusibodo vaikščioti tik pramintais takais – aš ieškau naujų! – džiūgavo ji, nes šluota pateisino lūkesčius: ten, kur ji paliesdavo, atsirasdavo visiškai padorus, tvirtas takas.

– Pirmyn! – atkuto ir Kamuolys.

– Valio! Pirmyn! – spygavo Baimė.

Kompanija net nepastebėjo, kaip įveikė visą pelkę ir atsidūrė kitame krante. Krantas buvo tvirtas, gelsvos spalvos ir jokių pelkių nebesimatė. Tiksliau, nebuvo daugiau nieko, išskyrus smėlį. Nesibaigianti dykuma – iki pat horizonto.

– Ir kur gi mes atėjome? – paklausė Meri, nujausdama, kad atsakymas bus jai labai nemalonus.

– Tavo gyvenimas, – flegmatiškai ištarė Kamuolys. – Kasdienybės dykuma. Tu kaip gyvenai? Iš inercijos, iš įpročio. Gilių santykių neturėjai – baisu. Nuo meilės bėgai – skauda. Pažintys paviršinės – nuobodu. Užsiėmimai vis tie patys – įprasta. Viskas nuspėjama.

– O kaip reikia?

– Ryškiai. Stipriai. Įdomiai. Drąsiai. Nebijant klaidų, skausmo, nusivylimo, – svajingai porino Kamuolys. – Ir visur reikia atverti gaivinančius Meilės šaltinius, kad dykuma pavirstų žydinčia oaze!

– Ir už ką tu man šitaip? Juk buvo mano gyvenime ir oazių, – pyktelėjo Meri. – Na, kol aš savęs nepamečiau.

– Na, na, – sarkastiškai šyptelėjo Kamuolys. – Matosi. Vien oazės, tiesiog iki pat horizonto. Nors viską mesk ir pasinerk į tą malonumą…

– Šaipaisi? – liūdnai tarė Meri. – Geriau pasakytum, ką dabar daryti?

– Prisodink dykumoje gėlių, pavyzdžiui. Palaistyk gaivinančia Meile. Na, pradžiai gali bent miražą sukurti.

– Miražą…Miražas – tai mintys, – pasigavo idėją Meri. – Miražai – tai lyg fantazijos. Juk galiu pafantazuoti. Nors sakoma, kad fantazuoti beprasmiška.

– Na, klaidelė įsivėlė. Jeigu ilgai fantazuosi ir skirsi fantazijoms energijos, jos palengva materializuosis, – pasakė Kamuolys. – Beje, bet kuris materialus objektas prasideda nuo idėjos. Juk pradžioje buvo žodis. Pamiršai?

– Pamiršau, – prisipažino ji. – Pamėginsiu. O gal ir jūs man padėsite kurti miražus dykumoje?

– Pamėginkim, visai įdomu, – sutiko Kamuolys.

– Vau, man patinka! – užsidegė Baimė. – Aš dar niekada miražų nekūriau.

– Pirmoji fantazija. Aš susirandu naują darbą. Tai didelis jaunas kolektyvas, visi kūrybingi ir mėgsta šėlti. Vadovas toks jaunas ir šiuolaikinis. Kiekvieną dieną į darbą bėgu su džiaugsmu, nes ten man įdomu.

Kol Meri fantazavo, ore susiformavo trapus vaizdinys, kuris palengva tankėjo, tamsėjo ir pavirto figūromis bei daiktais. Ji, matyt, jau buvo pamiršusi, kaip fantazuoti, todėl stalai gavosi kreivoki, o žmonės nelabai į žmones panašūs, bet svarbiausia, kad pradėjo kažką kurti.

– O vestibiulyje bus fontanas!

– Šaunuolė, bėk prie fontano, – pagyrė Kamuolys. – Nors ir sugalvotas, bet beveik realus.

Meri į savo fantaziją įėjo atsargiai, bet Baimė ją švelniai paragino:

– Juk čia tavo fantazija, kas gali būti joje pavojingo? Tu juk sau blogo nelinkėsi, ar ne?

– Ir pradėk kitą miražą kurti, – patarė Kamuolys.

– Aš ištekėjau. Už paties nuostabiausio vyro šioje Žemėje. Ir jos apylinkėse. Ir mes turime vaikų. Du. Ne, tris. Ir turime didelį namą. Sodą, du šunis ir katiną. Štai aš vaikus kieme supu, šunys aplink dūksta, o vyras automobilį tvarko ir vis į mus žvilgčioja. Ir mūsų obelys pražydo.

Smėlis sujudėjo, iš po jo išsiveržė žalias daigas, kuris greitai išaugo į medį, išskleidė žalius lapus ir sukrovė pumpurus. Pumpurai tuoj pat išsprogo ir medis pražydo, skleisdamas nuostabų aromatą.

– Tai bent fantazija! – pasidžiaugė Kamuolys. – Tikrai daug energijos jai skyrei. Iki realybės vienas žingsnis beliko.

– Paskui mane! – sušuko Meri, įskriedama į miražą su obelų sodu. – O dabar – toliau. Keliausime į Afriką!

Pasirodo, kad Meri ir pati nežinojo, kokia jos laki fantazija. Ji net nepastebėjo, kaip baigėsi Kasdienybės Dykuma ir vietoje jos atsirado daugybė oazių, kuriose tryško Meilės šaltiniai ir virė gyvenimas. Tegu kol kas tai tebuvo miražai, bet jeigu jiems skirti pakankamai energijos, jie būtinai virs realybe. Būtinai!

Įveikusi tokius išbandymus, Meri žvaliai žingsniavo pirmyn, bet greitai jos pergalingame žygyje išdygo dar viena kliūtis – prieš akis atsivėrė bekraštė jūra – nemaloni, drumzlina ir purvina. Lipti į tokį vandenį tikrai neatrodė gera mintis.

– Oooooch, atplaukėm, – giliai atsiduso Kamuolys. – Ir kaip gi tu, mieloji, tokią jūrą nuoskaudų sukaupei?

– Kokių nuoskaudų? – nesuprato Meri.

– Ką aš žinau, kokių nuoskaudų? Aš tik sakau, ką matau. Prieš mus – Nuoskaudų Jūra. Matyt, nelabai skubi atleisti?

– Na, nuoskaudas aš stengiausi tiesiog pamiršti, – prisipažino Meri.

– Aga, slopinai, vadinasi, – įkišo savo trigrašį Baimė.

– Taip išeina, kad slopinau, – neprieštaravo Meri. – Tai dabar plaukti teks? O aš nemoku…

– Gal kitas būdas yra? – paklausė Baimė.

– Aplink vien akmenys, už nugaros – miražai, net neįsivaizduoju, ką čia sugalvojus…, – susimąstė Meri. – Kamuolėli, o tu sakei, kad jūra atsiranda tada, kai neatleidi. O jeigu atleidi? Kas tada?

– Nežinau, – atsakė Kamuolys. – Negirdėjau, nemačiau, nebandžiau.

– Tai gal reikia pabandyti? – tarė Meri. – Jau labai norėčiau kažkur ateiti Ir valgyt noriu, ir pavargau. Tik nežinau, kaip atleisti reikia. Ir kam? Kiekvienam atskirai ar visiems iš karto?

– Dabar aš galiu tau padėti, – pasakė Kamuolys. – Kas gi svarbiausia? Svarbiausia – kaltų neieškoti. Prisiimk visą atsakomybę. Įsižeidei – suprask, kad labiausiai sau pakenkei, nuoskaudų jūrą sukaupei, o dabar teks pačiai srėbti. Supratai? Na, pirmyn.

– Aš prisiimu atsakomybę… – ir kol Meri vardino, už ką, jūra ėmė banguoti ir lyg iš niekur bangos atplukdė į krantą valtį.

– Tu net neįsivaizduoji, kokius rezultatus duoda Atleidimas! – pasakė Kamuolys. – Tęsk. Dabar suprask, kad niekas nenorėjo tau pakenkti, visi viską darė iš meilės tau ir suteikė tau galimybę išmokti atleisti. O jeigu tu neatleidai – tai ne jų atsakomybė, o tavo. Ar sutinki?

– Sutinku, su viskuo sutinku. Taip viskas ir buvo.

– Tuomet pasakyk visiems ir kiekvienam atskirai “Aš atsiprašau. Atleisk man. Aš tave myliu. Dėkoju tau.”

– Palauk, o už ką man atleisti? – nustebo Meri. – Juk ne aš juos skaudinau.

– Klausyk, jie atėjo tam, kad tu išmoktum pamoką, o tu nenorėjai, įsižeidei. Tad yra už ką atleidimo prašyti.

– Kažkaip žeminančiai skamba, – suabejojo Meri.

– O tu nebijok, perženk savo baimes, – patarė Baimė. – Tėkšk mane į žemę ir perženk.

– Na gerai, – sutiko Meri. Išsitraukė Baimę iš užančio ir tėškė į žemę. – Aš peržengiu savo baimę nusižeminti. Oi, net palengvėjo. Ir dar kartą…ir dar! Viskas, aš pasiruošus.

Ir Meri, peržengusi savo baimę, sušuko į dangų:

– Ar girdite mane??? Visiems, ant kurių aš pykau, iš visos širdies sakau ““Aš atsiprašau! Atleiskit man! Aš jus myliu! Dėkoju jums visiems!”

Ji šaukė iš visos širdies ir ne iš kart pastebėjo, kad jūra pradėjo trauktis, o visas jos dugne susikaupęs purvas pradėjo tirpti saulės spinduliuose. Mažoji valtis pradėjo didėti ir pavirto spindinčiu baltu burlaiviu.

– Ohoooo! Aš visiems atleidau ir manyje nebeliko nuoskaudų! Aš esu laisva! – šaukė Meri, šokdama laukinį šokį.

– Gal verta užsiimti vietas laive? – priminė Kamuolys. – Juk tu valgyti norėjai?

– Oi, tikrai, – nusijuokė Meri. – Tik kaip mes plauksime, jeigu vandens nebėra?

– O tu jauti lengvumą?

– Neapsakomą, – pasigyrė Meri.

– Tad skriskime, – įsidrąsino Baimė.

– Tikrai, juk mes galime skristi! – sušuko Meri ir nušuoliavo į laivo denį. – Visu greičiu pirmyn!

– Pasiuto mergina, – nusikvatojo Kamuolys. – Bent į žmogų panaši pasidarė, nes prieš tai tiesiog pasaulinės kančios indas buvo…

Burlaivis pakilo link debesų ir nuskriejo, o Meri žiūrėjo žemyn ir stebėjo besikeičiančius peizažus, miestus, krioklius, kelius, ežerus.

– Tavo ateitis, – pasakė Kamuolys.

– O tu nebijai iš tokio aukščio žiūrėti? – pasiteiravo rūpestingoji Baimė.

– Aš dabar nieko nebijau, – nusijuokė Meri. – Aš tikrai nieko nebebijau. Beliko tik save surasti. Ir papietauti.

– Prašome keleivius ateiti į kapitono kajutę, – staiga pasigirdo balsas.

– Jeigu prašo, reikia eiti, – pasakė Meri. – Gal pamatins…

Ji nesuklydo. Kapitono kambaryje buvo paruoštas stalas, prie kurio jau sėdėjo jauna, nuostabaus grožio mergina baltais drabužiais.

– Sėsk, – pakvietė ji. – Greičiau, nes labai valgyti noriu.

– Ačiū, ir aš labai išalkau. Aš Meri. O tu?

– O aš Mari. Panašūs vardai, tiesa?

– Pavargai?

– Nelabai, – pati nustebo savo atsakymu Meri. – Tiek įvykių, tokia ilga kelionė, o jėgų dar turiu. Bet man dar reikia save atrasti…

– Ir kaip tu tai darysi?

– Dar nežinau. Bet tikiu, kad man pavyks.

– O kokia tu esi? Papasakok.

– Na, anksčiau aš galvojau, kad esu nedrąsi. Nebendraujanti. Uždara. Tingi. Nuobodi. Įprasta. Ir dar visokia…negera. Bet po to aš susapnavau kiemsargį, patekau į tą sapną ir su manimi nutiko daug keistų dalykų. Ir pasirodė, kad aš esu visiškai kitokia. Aš moku įveikti baimes, aš susiradau pakeleivių ir su jais susidraugavau, aš moku fantazuoti ir su šluota aš puikiai sumąsčiau…ir energijos daug turiu. Ir visiškai ne tingi, kai reikia.

– Puikus portretas, – pagyrė Mari.

– Na, gal šiek tiek su išvaizda ne kas, bet tai pataisoma. Aš noriu būti panaši į tave: prisižiūrėjusi, madinga šukuosena, manikiūras, baltas kostiumas, o gal net ir laivo kapitone norėčiau būti.

– Puiku, tai štai, tu jau atradai save. Tavo paieškų kelias, galima sakyti, baigtas.

– Kaip aš atradau save?

– Aš esu tu, netolimoje ateityje. Tu – savo laivo kapitonė ir labai greitai tu turėsi daug pakeleivių, tu gyvensi Prancūzijoje, o burlaivis, kurį tau padovanos tavo vyras, bus pavadintas tavo vardu. Ar tau patinka?

– Žinoma, – susižavėjusi pasakė Meri. – Labai geras sapnas. Aš pasistengsiu jį prisiminti su mažiausiomis smulkmenomis.

– Tu galvoji, kad tai sapnas? Nors….visas mūsų gyvenimas – tai sapnas. Apie ką galvoji, tą ir sapnuoji, tad net prieštarauti nėra prasmės.

– O jeigu aš pabusiu ir pamiršiu?

– Paimk štai šitą. Dabar nežiūrėk, namie pažiūrėsi.

– Ei, tu ką, užmigai? – papurtė ją už peties biuro administratorė. – Pabusk, jau darbo pabaiga. Gal kavos norėtum?

– Aga, gal gerai būtų, kažko galvą skaudėti pradėjo, – susijaudino Meri. – Kažkoks siaubas, kaip aš čia taip užmigau?

O rankoje ji laikė skrajutę. Tą pačią, kurioje “Įveik savo tingumą” ir “Pakeisk gyvenimą”. Netyčia atvertusi kitą pusę, nuščiuvo. Tenai nebuvo jokios laukymės, nei turistų, o puikavosi baltas burlaivis, kurio denyje stovėjo dvi nuostabaus grožio merginos baltais kostiumais. Jos “šiandien” ir jos “rytoj”. Šios gilios kelionės į save pasekmė – prizas žaidime pavadinimu “Gyvenimas”.

Šaltinis / vertė Ilona Tamošiūnienė


Tęstinė programa “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”. IŠLAISVINK SAVO TIKRUMĄ, NES JAME SKLEIDŽIASI JĖGA!

A

DAUGIAU INFORMACIJOS SUŽINOKITE ČIA >>>


 

Komentarai