pakilti

Stebuklingas rytas arba jeigu aš būčiau fėja…

Stebuklingas rytas – štai apie ką aš svajoju…Kai aš staiga pramerksiu akis ir suprasiu, kad aš – tai visai ne aš, o pati tikriausia fėja!

Jeigu aš būčiau fėja, rytais kelčiausi be žadintuvo pagalbos, o su pirmaisiais saulės spinduliais. Pašokčiau iš lovos gaivi ir žvali, nes miegas buvo fantastiškai geras su stebuklingais sapnais, o ne tais košmarais, kurie sapnuojasi vakare pasižiūrėjus serialų ir žinių…

Taip, ir pabudus visų pirma griebčiau ne kavos puodelį, o elegantiškai pribėgčiau prie lango ir sušukčiau: “Labas, pasauli! Labas, žmonės! Aš – Fėja, ir aš jus myliu!”

O paskui ne kūlversčiais lįsčiau po dušu, o maudyčiausi rasos lašuose ir su malonumu įtrinčiau savo šilkinę odą aromatiniais aliejais.

Ir pusryčiams valgyčiau ne vakarykštę grikių košę ar sumuštinį su dešra, o nektarą ir žiedadulkes. Na, gal dar uogienę iš rožių žiedlapių. Arba bent jau kopūstų salotas. Na, kažką lengvo, tokio fėjiško.

Į darbą nesigrūsčiau sausakimšuose autobusuose, o skriečiau lengvu ryžtingu žingsniu, į kairę ir į dešinę dalindama šypsenas. Visiems linkėčiau gėrio ir meilės, ir skleisčiau rožių kvapą…arba šaltuko gaivos….arba…žodžiu – patį maloniausią!

O darbas – o viešpatie, ar jis galėtų mane erzinti? Ne! Jeigu aš būčiau fėja, aš mokėčiau visur įžvelgti gerus dalykus ir visur atrasti naudą, o į visokiausias trintis, nepasitenkinimus ir nemalonumus aš tiesiog nekreipčiau dėmesio. Ir tuomet darbas būtų man įdomus žaidimas, šventė, malonumas. Aš skrajočiau ir kurčiau, ir viskas man teiktų džiaugsmą, o kitiems – nuostabą!

Jeigu aš būčiau fėja, per pietų pertrauką neičiau į artimiausią greitojo maisto kavinę ir paskubomis neryčiau kenksmingo maisto, o jeigu ir eičiau, tai tik tam, kad galėčiau pasipraktikuoti kurdama stebuklus. Štai, anai vos kvapą atgaunančiai apvalutei aš išiburčiau figūrą 90-60-90, o tam paniurusiam dėdulei – romantišką nuotykį, o anam išsekusiam studenčiokui, skaičiuojančiam paskutinius centus – padidintą stipendiją. Ach, negi man – fėjai ir stebukladarei – būtų gaila padidintos stipendijos?

Taip, ir dar – drabužiai! Jeigu aš būčiau fėja, išmesčiau visus džinsus ir “maikes”, visas pūkines ir ne tik striukes…vilkėčiau oro lengvumo sukneles ir elegantiškus paltus, įsigyčiau vėduoklę ir stilingą skėtuką, o kepures pakeisčiau skrybėlaitėmis…

Visus gigantiško dydžio krepšius išdalinčiau tiems, kuriems reikia, o pati įsigyčiau mažą rankinę, kurioje tilptų piniginė ir raktai, veidrodėlis ir lūpdažis. Nors kam gi fėjai lūpdažis? Juk mano lūpos ir taip žydėtų švelniu rožiniu perlamutru…

Stovėdama eilėse ar važiuodama visuomeniniu transportu aš nepykčiau dėl triukšmo ir spūsties, o prigalvočiau visokiausių stebuklingų, pasaulį gražinančių užkeikimų ir tuoj pat tikrinčiau jų poveikį.

O vakare sugrįžusi namo, klausyčiausi visiškai kitos muzikos. Ne apie vienatvę ar skausmą, ne apie dužusią meilę, o kažką tokio, toooookio…Na, žodžiu, įkvepiančio, žvalaus ir optimistiško. Nuo ko norisi gyventi, o ne skandintis vonioje. Tvarkyčiau namus, gaminčiau valgyti ir šokčiau, o mano siela dainuotų…

Jeigu aš būčiau fėja, man užtektų laiko viskam, nes aš mokėčiau jį planuoti. Įkinkau laiką – ir važiuoju. Noriu – paskubu, noriu – stabteliu.

Ir dar – aš ryžtingai perkurčiau savo erdvę. Taip, aš viską pakeisčiau. Nulupčiau dryžuotus tapetus ir nudažyčiau sienas skirtingomis spalvomis. Keturios sienos – keturios spalvos. O lubose – vaivorykštė – vos matoma, lyg rūke, bet labai labai graži. Išneščiau visus nereikalingus baldus, kad kambariuose būtų daug erdvės ir šviesos. O kartu su baldais išmesčiau visus sukauptus suvenyrus, visus senus drabužius, viską, kas gali trukdyti mano skrydžiui. Ne, neišmesčiau – padovanočiau! Galbūt tų daiktų kažkam reikia ir aš juos nudžiuginčiau.

O vakarais aš nesėdėčiau prieš televizoriaus ekraną, o kurčiau savo naują realybę. Ir gali būti, kad joje nebūtų nei darbo, nei autobusų, nei greitojo maisto kavinių. Ji būtų visiškai stebuklinga. Iš ryto pašokai – ir skrendi. Į kitus miestus, šalis, o galbūt – pasaulius ir galaktikas. O kodėl gi ne? Juk dabar sėdžiu ir svaigstu, ir visai neblogai man tai išeina.

O šiaip…kame reikalas? Kas man trukdo padaryti tai dabar? Na ir kas, kad dabar vakaras. Aš galiu nuspręsti, kad dabar – pats stebuklingiausias rytas!

….Aš ryžtingai išjungiu televizorių, atveriu langą ir sakau tai, ką taip ilgai norėjau pasakyti” “Labas, pasauli! Labas, žmonės! Susipažinkime – aš esu Fėja, ir aš jus myliu!”

Šaltinis


Čia renkasi fėjos!

Tęstinė programa “TAVO GYVENIMAS – TAVO TAISYKLĖS”.

DAUGIAU INFORMACIJOS SUŽINOKITE ČIA >>>

Komentarai